Medžioklė – ne tik vyrų pomėgis

Iš Gargždų kilusi ir čia dirbanti architektės išsilavinimą turinti Alina Grigaitytė-Dromantienė medžiok­le susidomėjo prieš 5 metus. Atrasti naują pomėgį paskatino vyras, kuris senokai tuo buvo užsikrėtęs. „Visada maniau, kad medžioklė – vyrų reikalas, ne moteriška veikla, bet kartą iš jos grįžęs Gediminas pasakė, kad ir aš turiu eiti – patiks. Tada užsirašiau į medžioklės kursus, mokiausi, išlaikiau egzaminą ir tapau medžiotoja“, – atskleidė Alina.

Dabar abu su vyru Gediminu yra Klaipėdos miesto medžiotojų ir žvejų klubo „Veivirža“ nariai. Šeima gyvena Šarkiškių kaime, Veiviržėnų seniūnijoje, – medžioklės plotuose, kurie driekiasi nuo Veiviržo upės, Daukšaičių apylinkės Klaipėdos rajone iki Švėkšnos apylinkių Šilutės rajone.
Praėjusiais metais A. Grigaitytė-Dromantienė įsijungė ir į Lietuvos moterų medžiotojų klubą, aktyviai dalyvauja visoje šalyje vykstančiose medžioklėse. Vasarą pasikeisdami su vyru eina į medžiotojų bokštelį ir laukia žvėrių. Atsipalaiduoja nuo kasdienių rūpesčių, pailsi.
Prasidėjus varyminėms medžioklėms nuo spalio 15 d. iki vasario 1 d. – įtemptas laikotarpis. Abu su vyru kiekvieną savaitgalį, o kartais ir du kartus per savaitę dalyvavo medžioklėse. Šį sezoną klubo nariai sumedžiojo elnią, briedžių, kelis šernus, stirnų, pasitaikė bebrų – pagal medžioklės kalendorių.
Ne, vilko nesumedžiojo. „Mūsų plotuose šių plėšrūnų nėra – tik migruojantys, pavieniai“, – patikino pašnekovė.
Pasak jos, paskutinėje varyminėje medžioklėje dalyvavo 11 medžiotojų ir 6 varovai. „Mūsų laimikis buvo šernas, – įspūdžiais dalijosi medžiotoja. – Medžioti mane traukia aistra. Man labai patinka užplūstantis adrenalinas pamačius žvėrį, kai turi įvertinti, ar gali jį sumedžioti – juk yra atranka, selekcija.“
Medžioklės aistra užsikrėtusiai Alinai malonu ir rankas į šviežią mėsą suleisti – džiaugiasi galėdama dalyvauti sumedžioto gyvūno dorojime. Aplinkiniai nesistebi – kadaise ji norėjo būti veterinare, bet pasuko į architektūrą.
Kai kurių žmonių požiūris į medžioklę, jų vartotojiškumas stebina A. Grigaitytę-Dromantienę. „Jiems atrodo, kad medžiotojai žudo gyvūnus. Ne, medžiotojai nuėję į mišką medžioja – apie 90 proc. medžioklių nesėkmingos. Ilgai užtrunka, kol sumedžioja žvėrį, o nuėjęs į parduotuvę žmogus greitai nusiperka mėsos ir valgo. Bet jis gerai elgiasi, o medžiotojas – blogai. Kokiomis sąlygomis užauginto ir papjauto gyvulio kokią mėsą jis valgo – nė nepagalvoja, tik mato medžiotojus, kuriuos vos ne nusikaltėliais, žiauriais vadina, – piktinosi medžiotoja. – Medžioti nėra žiauru – normalu. Senų senovėje medžiojo mūsų protėviai ir išgyveno. Manau, kad mano vaikai užaugę užsiaugins paukštį, gal taps medžiotojais, bet nebus tipiški vartotojai – bus ir gamintojai, ir saugos gamtą, kurioje veikia biosistemos.“
Medžiotoją A. Grigaitytę-Dromantienę jaudina ir vilkų saugojimo tema. „Miestietis, gyvenantis daugiabutyje, šaukia, kad šiuos reikia saugoti, o jei matytų, kaip į jo kiemą plėšrūnas atslenka pjauti gyvulių, kitaip atrodytų, – neabejojo pašnekovė. – Gaila, kad rėkaujančius miestiečius visi girdi, o tų kaimo žmonių, auginančių gyvulius, nuolat dirbančių, patiriančių nuostolių ir net neturinčių laiko šaukti, kad jiems blogai, negirdi.“

Virginija LAPIENĖ
Asmeninio archyvo nuotr.