Meilužė

Humoreska

– Kuom, dukrele, beužsiimi? – paskambinusi pasiteiravo senoji Vasiliauskienė.

– Kaip ir liepei – jau trečia diena sukiojuosi virtuvėje.

– Šaunuolė, – džiaugiasi mama, – ir kuom nudžiuginai savo brangiausiąjį?

– Tai kad neina jam įtikti, sukuosi kaip įmanydama – ir valso ritmu, ir polkutę sutrypiu, o jis kaip koks šokių fanatikas mane tik ragina: „Greičiau sukis, valgyti noriu“, gali pamanyti, kad aš nenoriu.

– Taip netinka, Kristute, sukiotis neužtenka, reikia virti, kepti, kaip liaudyje nuo seno sakoma, kelias į vyro širdį per skrandį eina, turi juo rūpintis, kartas nuo karto palepinti, o tai dar susiras kitą ir paliks tave.

– Man rodos, kad jau ir susirado, bet kiek domėjausi, nieko gero – kažkokią „naktinę plaštakę“, bent aš taip supratau iš jo telefoninio pokalbio su draugeliu, kuriam guodėsi, kad aną tik naktimis galįs nutverti. Bet kol kas dar namuose sėdi, karantino laikosi, tad tik elektroniniais meilės laiškeliais tarpusavyje siuntinėjasi.

– O, Viešpatie, taip ir sakiau,– sudejavo senoji Vasiliauskienė. – Gal netyčia matei, ką jis ten rašo?

– Mačiau, jis net nesislapsto, bet kas iš to – neina suprasti. Kol aš su tais sukiniais virtuvėje vargstu, jis romanus apie šnipus kaip išbadėjęs ryte ryja, tad tikriausiai įsivaizduoja Džeimsas Bondas esąs ir tuos laiškus jai siunčia užšifruotus. O ta tik atsako: „Dabar užimta, sumokėkite ir laukite.“ Šitoje vietoje mane toks „žvengas“ ima, galvoju: „Taip tau ir reikia.“

– Paskaityk nors vieną laiškelį, gal aš suprasiu.

– Gerai, skaitau: „Rūkyta dešra – du kg, tefteliai – trys dėžutės, kiaušiniai – dešimt, koldūnai – dvi pakuotės…“

– Supratau, gali daugiau nebeskaityti, – lyg ir nudžiugo mama, – ta jo naujoji meilė – „Barbora“, visas miestas ją žino.

– Na, tu matai, su kokia susidėjo, – įširdo Kristina. – Kokią gėdą man užtrauks, kokią gėdą.

– O tu jau man užtraukei – atsiduso mama.

Algimantas VAŠKYS