„Mes ramūs, santūrūs, išdidūs, nes teisūs. Mes drauge. Mes nugalėsime“, –
Gargžduose 1991 m. sausio 13-ąją paskelbta mitingo pozicija išsipildė
Prieš trisdešimt penkerius metus sausio 12-ąją „Bangos“ laikraščio tituliniame puslapyje kreipėmės į skaitytojus: „Brangūs rajono gyventojai. Mūsų Lietuva – vėl pavojuje. Susitelkimo, rimties, vienybės šiomis sunkiomis išbandymų dienomis.“ Šį trumpą, bet raginantį dėl laisvės susitelkti tekstą įdėjome likus kelioms minutėms iki spausdinant laikraštį. Tuometinių įvykių sūkuryje, kai Lietuvoje dar šeimininkavo okupantų kariauna, kliovėmės nuojauta, kad netrukus mūsų visų tikrai laukia neeilinis išbandymas. Neapsirikome. Sausio 13-osios naktis Vilniuje tapo neišdildomu tautos pasirinkimo stiprybės ženklu atkurtos Lietuvos nepriklausomybės istorijoje.
Šiandien, skleidžiant 1991-ųjų metų sausio mėnesio laikraščio puslapius, atsiveria ir Klaipėdos rajono žmonių susitelkimas, ir aktyvi Sąjūdžio pozicija, ir laisvės kovotojų pasiryžimas, ir Nepriklausomybės Akto signatarų, išrinktų mūsų apygardoje, ryžtas. Prisiminkime tuos įvykius kartu.
Susirinko apie 4 000 rajono žmonių
Sausio 13-ąją, po kruvinos okupantų agresijos nakties sostinėje, sekmadienį, Gargžduose suplevėsavo valstybinės vėliavos, perrištos gedulo juostomis. Po šv. Mišių į aikštę prie Savivaldybės rinkosi gargždiškiai ir aplinkinių gyvenviečių žmonės, sukviesti gaisrinės ir greitosios pagalbos mašinų signalų. „Bangoje“ skelbėme, jog į Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės palaikymo mitingą susirinko apie 4 000 žmonių. Susirinkusieji tylos minute pagerbė už laisvę žuvusiuosius.
Mitingą pradėjo Sąjūdžio rajono tarybos narys Rimantas Žiobakas, o sąjūdietis Ignas Varslauskas pranešė, kad gindami televizijos bokštą 13 žmonių paaukojo savo gyvybes. „Tikiu, kad ir gargždiškiai, budėję ten, nebūtų pasitraukę okupantams iš kelio. Skaudu dėl aukų ant laisvės ir nepriklausomybės aukuro. Tačiau tai – amžinas prisiminimas, kad laisvę reikia branginti“, – kalbėjo I. Varslauskas. Sąjūdžio rajono tarybos pirmininkas A. Pocius akcentavo, jog pasikeitus aplinkybėms būtų vykdomos nepaklusnumo akcijos.
Klaipėdos rajono savivaldybės tarybos pirmininkas Juozapas Paliakas, rajono valdytojo pavaduotojas Raimundas Paliukas, rajono vyriausiasis prokuroras Vytautas Jurkevičius mitinge prisiekė, kad vykdys tik Lietuvos Respublikos įstatymus ir nebendradarbiaus su kolaborantais.
Sąjūdžio rajono Tarybos sekretorė Žibutė Gincienė perskaitė mitingo pareiškimą:
„Mes, Klaipėdos rajono gyventojai, susirinkę į mitingą, pareiškiame: 1. Sovietinė kariuomenė, įgyvendindama svetimos valstybės partijos kėslus, vykdo žiaurų susidorojimą su Lietuvos žmonėmis, ginančiais savo laisvę. Žudymai, melas, klastotės, fizinis ir psichologinis teroras. Tai okupacija. 2. Remiame teisėtai išrinktą Aukščiausiąją Tarybą ir Vyriausybę. Gyvensime tik pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. 3. Rajone paklūstame teisėtai išrinktai Savivaldybės tarybai ir jos suformuotai valdybai. Vykdome tik jos sprendimus. 4. Jeigu būtų įvesta okupacinė valdžia, kiekvienas elgsimės pagal savo sąžinę, okupaciniam režimui priešinsimės tokiais būdais: nevykdysime jokių okupacinės valdžios nurodymų; nepasiduosime jokioms provokacijoms, visur demaskuosime dezinformacijos skleidėjus; nedalyvausime jokiuose primestos valdžios susirinkimuose, mitinguose, referendumuose, rinkimuose; fiksuosime visus okupantų nusikaltimus. 5. Mūsų siekis – Nepriklausoma Lietuva. Vardan jos mes nugalėsime tarpusavio nesantaiką.
Mes ramūs, santūrūs, išdidūs, nes teisūs. Mes drauge. Mes nugalėsime.“
Susirinkusieji pritarė sausio 13-osios mitingo Gargžduose pareiškimui skanduodami „Lietuva! Lietuva!“ ir sugiedodami Lietuvos himną. Vakare mitingą transliavo Gargždų kabelinė televizija.
Norinčiųjų važiuoti į Vilnių – daug
Neramiomis sausio dienomis nepertraukiamai dirbo rajono Sąjūdžio būstinė, tuo metu įsikūrusi Gargždų muzikos mokyklos pirmajame aukšte. „Bangos“ redakcijos korespondentai nuolat palaikė ryšį. Per vietinį radiją buvo stengiamasi ištransliuoti svarbiausias žinias, pakviesti žmones Aukščiausiosios Tarybos, televizijos bokšto gynybai. Žmonės į būstinę aktyviai skambino ir patys, siūlėsi važiuoti, visi pageidavusieji sausio 12-ąją netilpo, tad jiems buvo planuota transporto ieškoti sekmadienio rytą.
Šeštadienį, sausio 12 d., apypiete ir vakare į Vilnių iš Savivaldybės aikštės išvažiavo du autobusai pilietiškai nusiteikusių rajono gyventojų, kai kas jau buvo išvažiavę ir anksčiau, taip pat autobusas savanorių išvažiavo ir iš Priekulės. Tarp važiuojančiųjų ginti parlamento buvo ir dvi „Bangos“ redakcijos darbuotojos – mažamečių vaikų mamos Violeta Tamošauskienė ir Dalia Kaunienė su savo vyrais.
Gargždiškiai į Vilnių buvo išlydėti su gera nuotaika ir tvirtu nusistatymu, nors pavojaus dėl okupantų agresijos nuojauta buvo, tačiau tokios košmariškos nakties nesitikėta. Kai kurie rajono gyventojai šeštadienio vakarą buvo išskubėję budėti prie Girulių televizijos retransliacijos bokšto.
Pusę trijų nakties sutartiniai pavojaus signalai pasklido ir Gargždų mieste. Žmonės šoko iš patalo, nors daugelis gal ir nebuvo sumerkę akių, stebėdami paskutinius Lietuvos televizijos vaizdus ir žinodami, jog Vilniuje jau yra žuvusiųjų už laisvę.
Gargždiškiai rinkosi prie strateginių objektų, ryšių mazgo, Savivaldybės. Suvažiavo technika, vadovai buvo savo postuose. Kažkas pranešė, kad iš Klaipėdos pusės juda tankai, tačiau žinia nepasitvirtino. Tą naktį duris atvėrė „Bulvės“ valgykla, sausio naktį sušalę žmonės buvo kviečiami išgerti arbatos, dauguma gargždiškių jautė pareigą būti ten, kur reikalinga jų pasipriešinimo jėga. Gyventojai, įstaigos rėmė kuo galėjo: Sąjūdžio būstinėje budinčius vaišino karšta arbata, kava, sumuštiniais.
Tomis skausmingomis, o tuo pačiu ir ryžtingomis sausio budėjimo paromis būstinėje gimė ir rajono Sąjūdžio rajono Tarybos sekretorės Ž. Gincienės eilės: „Šiandien lenkiame galvas didvyriams, / Ir skausmu plyšta mūsų širdis, / Lūpos šnabžda, / Kartoja, / prabyla / Į save tokius aiškius žodžius: / Jungia mus Lietuvoj ne tik kryžius / Jungia kraujas, gyvenimas naujas / ir už laisvę iškeista mirtis…“
Sausio 16-ąją Vilniuje buvo laidojami garbingai žuvusieji už Lietuvos laisvę – „Bangos“ korespondentas Vidmantas Matutis dalyvavo laidotuvėse ir paruošė fotoreportažą.
Beginkliai, bet stipria dvasia
Gargždiškiai Antanas Skyrius, Virgilijus Skuodas, Viktoras Kura, Rimantas Lukošius, taip pat dabar Vokietijoje gyvenantis Virginijus Kuprelis, yra nusipelnę 1991-ųjų sausio 13-osios gynėjai, Aukščiausiosios Tarybos pastate praleidę kelias paras. Pirmąjį interviu „Bangai“, grįžę iš sostinės, jie davė sausio 26 d. Iš Gargždų į Vilnių jauni vyrai vyko suvokdami, kad už Lietuvos laisvę gal net teks aukoti gyvybę, jie prisiekė nuo sovietų armijos ginti Aukščiausiąją Tarybą, o jei tektų žūti, prižadėjo pasirūpinti vienas kito šeimomis. Galimo agresorių puolimo iš pradžių jie laukė beginkliai, vėliau imta ruoštis planingam parlamento gynimui, atsirado ir šiokių tokių ginklų. „Parlamente budėjo daug savanorių, Šaulių sąjungos nariai, piliečiai, kuriems Lietuvos nepriklausomybė – ne tuščia frazė. Man teko saugoti pirmąjį aukštą“, – tuomet „Bangai“ pasakojo A. Skyrius.
Sausio 26 dienos „Bangos“ laikraščio numeryje straipsnyje „Aną naktį prie bokšto“ klaipėdietis Januaras Bandza jautriai aprašė tas lemtingas valandas prie Vilniaus televizijos bokšto. „Nuo Karoliniškių pasigirsta tankų šūviai. Signalinė raketa. Monotoniškai užkaukia bokšto sirena. Stojame į gyvą žiedą keliomis žmonių eilėmis aplink bokštą. Buvau keliolika metrų nuo pagrindinio įėjimo. Pro sirenos kauksmą pasigirsta motorų ūžesys. Suvirpa širdis, bet alkūnė prie alkūnės, širdis prie širdies. Iš kaimynystėje silpnai girdimo tranzistorinio aparatuko sklinda virpantys kunigo maldos žodžiai. Prisiminiau neseniai buvęs išpažinties – dėl to ramiau. Iš šono atplaukia giesmė „Marija, Marija“… Pasirodo tankai. Staiga pasisuka į mus. Duria aštri lyg peilis šviesa. Riaumojanti technika lekia į žmones“, – prie 6 35 m. „Bangoje“ rašė J. Bandza, Sausio 13-osios dalyvis.
Gargždiškis, Klaipėdos vidaus reikalų valdybos apsaugos skyriaus darbuotojas Sigitas Pilkauskas sausio mėnesį Vilniuje buvo kursuose ir pasisiūlė savanoriškai ginti televizijos bokštą. Tą siaubingą naktį vykdydamas pareigą jis buvo sužeistas į koją. „Mes neturėjome nei guminių lazdų, nei pistoletų, buvome tik uniformuoti. Ant žmonių tanketė važiavo trejetą kartų. Pirmą kartą ir antrą kartus juos nustūmė iš lėto. Žmonės neišsigandę ir neskubėdami prasiskyrė. Trečią kartą tanketė nestabtelėdama įvažiavo į minią ir kartą joje apsisuko. Daugelis nespėjo atsitraukti. Jeigu tuo metu būčiau turėjęs ginklą, tikrai būčiau šovęs – neišlaikė nervai, tokio desantininkų „žygio“ pateisinti negalima. Tačiau mums, policininkams, liko tik tiek – išbėgti prieš minią, ją nors kiek pristabdyti, kad mažiau būtų aukų. Tačiau desantininkai nukreipė ugnį…“ – interviu pasakojo S. Pilkauskas.
Deputatai aktyvino svarbią apklausą
Į Aukščiausiąją Tarybą, kuri 1990 m. kovo 11 d. priėmė Nepriklausomybės Aktą, Klaipėdos rajone buvo išrinkti geologas, sąjūdietis, gargždiškis Jonas Šimėnas ir Priekulės paukštininkystės ūkio direktorius Algimantas Ulba. 1991 m. sausio 13-osios naktį jie dirbo parlamente, kurį ginti buvo pasiryžę tūkstančiai žmonių, tarp jų ir iš Klaipėdos rajono.
AT deputatas J. Šimėnas sausio 19 d. Gargžduose susitiko su rinkėjais. Parlamentaras padėkojo rajono žmonėms, budėjusiems prie televizijos bokšto, parlamento ir čia, rajone, pasiryžusiems gelbėti nepriklausomą Lietuvą. Jis akcentavo dezinformacijos pavojų, kuri ypač aktyviai skleidžiama Vilniuje tarp kitataučių kaitinant nacionalines aistras. „Maskva savo planą vykdė pagal senuosius stereotipus: Vengrija, Čekoslovakija, Afganistanas. Tik gal nesitikėjo, jog bus tiek daug kraujo ir tokia lietuvių vienybė. Pagrindinis smūgis buvo smogtas Vilniuje sekmadienio naktį, kai atrodė, jog padėtis pradėjo stabilizuotis. Po televizijos bokšto turėjo sekti AT šturmas“, – susitikime su rinkėjais kalbėjo J. Šimėnas. Jis akcentavo, kad priimtas Lietuvos Respublikos AT nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos gyventojų apklausos“. Siekiant įtvirtinti nepriklausomos Lietuvos valstybingumą, vyriausybei ir savivaldybėms pavesta vasario 9 d. surengti Lietuvos Respublikos gyventojų apklausą, ar jie pritaria naujos rengiamos Konstitucijos teiginiui: „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“.
AT deputatas A. Ulba „Bangoje“ 1991 m. vasario 2 d. rašė, kad „objektyvi tiesa paims viršų, nugalės“. Parlamentaras patvirtino, kad grėsmingomis sausio dienomis, kai Lietuvai grėsė pavojus, kai sostinėje siautėjo desantininkai, parlamentas dirbo be pertraukų. Rašydamas apie minėtą apklausą dėl Konstitucijos nuostatos jis akcentavo būtiną aktyvumą ir vieningumą: „Manau, jog visų mūsų širdyse tas pats jausmas: Lietuva turi būti nepriklausoma, Lietuva turi būti laisva. Tvirtai pareiškime savo valią, vieningai stokime už gimtinės šviesesnį rytojų.“
Beje, 1991 m. vasario 9-osios apklausa, įtvirtinanti Lietuvos valstybingumą, sulaukė didžiulio palaikymo. Klaipėdos rajone pritarusiųjų apklausos teiginiui buvo 93,43 proc. Balsavimo teisę turėjo 32 559 piliečiai, biuletenius gavo 31 329, urnose rasta 31 290 biuletenių.
Vilija BUTKUVIENĖ
