Mezgimu užsikrėtusi doviliškė pritrūksta naujų raštų
Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešosios bibliotekos Dovilų filialo bibliotekininkių paraginta miestelio gyventoja Liena Šidlovskaja surengė savo megztų servetėlių parodą. Pirmą kartą meniškais aistringos mezgėjos rankdarbiais galėjo pasigėrėti bendruomenės žmonės. „Paėmusi virbalus aš pailsiu, megzdama atsipalaiduoju“, – šypsojosi meniniu pajautimu apdovanota doviliškė.
Sudėtingiau, bet gražiau
Dovilų seniūnijos salėje surengtoje parodoje L. Šidlovskaja eksponavo tik nedidelę dalį savo megztų rankdarbių. Įnikusi į mezgimą, per porą metų ji numezgė daugiau nei tris šimtus įvairių dydžių ir formų servetėlių ir staltiesėlių. Ploniausiais, nulinio dydžio virbalais, iš ploniausių siūlų. Dauguma – skirtingų raštų, nes Lienai neįdomu megzti vienodus. Vyrauja augaliniai motyvai. Tai interjero detalės, o doviliškės megztas trapumu dvelkiančias servetėles galima įrėminti kaip paveikslus.
Įprastai moterys servetėles neria vąšeliu – taip bandė ir L. Šidlovskaja, bet nepatiko, nes tik virbalais galima numegzti plonutėles, ažūriniais raštais. Vąšeliu nerti žymiai paprasčiau ir greičiau, o virbalais – sudėtingiau. „Pradedu nuo vidurio, nuo dviejų akių ir suku aplinkui kaip megzdama kojinę, – dėstė mezgėja. – Mažiausiai reikia penkių virbalų, o didesnei staltiesei ir dešimties neužtenka. Numegztas atskiras dalis sujungiu virbalais.“
Aistringa mezgėja pritrūksta mezgimo raštų. „Einu į biblioteką ir įkyriai prašau, kad bibliotekininkės paieškotų naujų, – prisipažino Liena. – Esu dėkinga, kad suranda, bet reikia pasukti galvą, kad suprastum raštą, kuris parašytas nesuprantama užsienio kalba, reikia nuolat skaičiuoti rašto akis. Aš nepavargstu – man tai malonumas. Juk treniruojasi smegenys, gal nutolsta senatvinės ligos.“
Įgimtas estetinis pajautimas
Mezgimu užsikrėtusi L. Šidlovskaja laisvą minutę negali nusėdėti be virbalų. Įsitaiso namuose savo erdvėje – mezgimo kampelyje, kaip laikrodininkas ant kaktos užsideda prožektorių ir įsijaučia į mezgimą. „Neduokit man valgyti, bet duokit megzti“, – juokavo mezgėja. Norėdama greičiau pamatyti siekiamą rezultatą, gali megzti per naktį. „Man svarbu pasiekti užsibrėžtą tikslą“, – patikino ji.
Tačiau numegzti servetėlę ar staltiesę – tik dalis darbo. Ją reikia išskalbti, sustandinti ir išlyginti. „Tai labai atsakinga, nes gali sugadinti, nutraukti ploną siūlelį“, – kalbėjo L. Šidlovskaja.
Jaunystėje iš būtinybės pradėjusi megzti šeimai kojines, pirštines, megztinius, dabar mezga tai, kas patinka. Ne tik servetėles, bet ir pirštines, kojines. Dukros ir anūkės renkasi Lienos megztas pirštines, žentams ir sūnui reikia kojinių. Jos megztos pirštinės taip pat išskirtinės, megztos plonais virbalais, iš plonų siūlų. Rudenį ji pažadėjo bibliotekoje surengti savo megztų pirštinių parodą.
L. Šidlovskajos vyras Vladimiras palaiko savo moterį, švelniai vadina darboholike. Jų namai Doviluose išsiskiria iš kitų – nesunku suprasti, jog čia gyvena tvarką, grožį mylintys žmonės. Išpuoselėta aplinka – žaliuoja dekoratyviniai augalai, skleidžiasi žiedai. „Veja, augalais rūpinuosi aš, o jeigu ne Liena, gėlės čia nežydėtų“, – šypsojosi Vladimiras.
Grožį kurianti doviliškė ir kaimynus įkvepia gražiau tvarkytis. Tvarkingumas jos įgimtas, kaip ir estetinis pajautimas. L. Šidlovskaja dirba vieno prekybos centro parduotuvėje. Jos pažįstami tvirtina, kad apsilankę čia gali pasakyti, kada dirba Liena – randa ypatingą tvarką.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
