Minkštas stuburas – norma?
Dar juk neišblėso prisiminimai apie atkeliavusius Tris Karalius.
Tiesą sakant arba metaforiškai kalbant, jų atkeliavo kur kas daugiau.
Ramučių evangelikų liuteronų bažnyčia buvo pilnutėlė tikinčiųjų, nes Trijų Karalių šventėje, Epifanijoje, pamaldas laikė ir dalyvavo liuteronų kunigų būrys iš visos Lietuvos. Jau kelintą kartą kunigo Remigijaus Šemeklio kvietimu į Ramučius atvyksta vyskupas Mindaugas Sabutis, parodantis, kad vietiniai liuteronai vienodai svarbūs, kad jie priklauso visos Lietuvos bendrijai. Ramučiuose anksčiau buvo pašventinti bažnyčios vitražai, ir tai buvo taip pat didi šventė, sutraukusi gausybę svečių.
O man kilo mintis: kodėl apie renginius, susijusius su religija, kalbame atsargiai dairydamiesi į šalis? Garantuoju, daugelis šio straipsnio neskaitys, nes tai apie bažnyčią.
Kadaise, po 1990-ųjų, tai buvo „trendas“, dauguma kaip patrakę deklaravo savo tikėjimą ir priklausymą krikščionybei, tuntais puolė į bažnyčias, o dabar… stebiu, kaip ima nejaukiai muistytis pašnekovai, kai aiškiai įvardiju esanti tikinti ir krikščionė, ir kad man tai svarbu, netgi renkantis draugus. Nes tikintys draugai patikimesni – jie žino Visatos funkcionavimo dėsnius ir tai, kad veiksmas lygus atoveiksmiui, kad visi darbai, geri ir blogi, bus atlyginti su kaupu. Jaučiu, kaip aplink mane ima formuotis keistų žvilgsnių debesėlis, nes apie tai kalbėti nebemodernu. Į tave ima žvelgti, o gal net mintyse pavadina priplėkusia atsilikėle. Padorumo dėlei nesako to į akis, bet…
Kas atsitiko? Juk dešimties Dievo įsakymų laikymasis buvo padoraus žmonijos gyvenimo kelrodis, gairė, kuri lydėjo daugumą, žmogus, deja, yra sutvėrimas, kurį iki šiol reikia „keravoti“, kad nenuklystų į lankas. Pradedant nuo smulkių pražangų, jis neretai nupuola į tokias pelkes, kad išsikapanoti vienas pats be Dievo pagalbos nepajėgia. Ak, tiesa, dar yra psichologai ir burtininkai, ekstrasensai, užkalbėtojai, astrologai…
Šiandien deklaruoti esant krikščioniu tampa beveik žygdarbiu. Tik kunigams tai leidžiama be apribojimų, nes jie sielovados „vadybininkai“, o eiliniams verta tai daryti uždarame rate. Nes kam gi erzinti ateistus? Dar pasius ir apskaldys skruostus.
Įvairovė mus apniko regis negrįžtamai, mieli šišioniškiai rytprūsiečiai… Drungnumas ir skystas vandenėlis užliejo akis, pozicijos neturėjimas tapo norma, stuburas suminkštėjo ir sulinko kaip tos liaunos nendrės, nebežinome, kas yra gera ir kas bloga. Toji riba išsitrynė, naudos ir konformizmo trintuku pasidarbavus nematomam geradariui.
Maksas Frederici, kurio šaknys čia, į svarbias Ramučių bažnyčios šventes kartu su Milda atvyksta net iš Kauno, jis yra bažnyčios mecenatas, kurio dėka atlikta nemažai darbų bažnyčios labui. Kalbėjomės su juo, pakviesti į svečius pas Hildą Petereit po šventės… Tie pokyčiai, kai tikėjimas tampa kai kam nemaloniu faktu, gąsdina.
Galima guostis, kad tai vyksta visame pasaulyje, kad Mažoji Lietuva nėra išimtis, galiausiai – kad gali būti krikščioniu pogrindyje. Slaptu krikščioniu, taip sakant, nieko neerzindamas ir netrikdydamas bei nedeklaruodamas šito fakto. Atsainiai ir abejingai stebėdamas sodomijos mylėtojų gretų gausėjimą jau ir gimnazijose. Jaunimas – mūsų ateitis, tiesa? Jie juk augins (arba ne) mūsų anūkus. Arba tik augintinius.
Nes dabar gi sunkūs laikai, valstybei tai nelabai svarbu, o vieniems susidoroti su šia misija sudėtinga, o ir karjera daugumai yra svarbiau. Juolab, kad ši kryptis eskaluojama ir nuožmiai palaikoma. Tik asocialūs augina vaikus, kad gautų pašalpų, tiesa?
Nenorėdama toliau dirginti pozityvistų ir pozityvisčių, tenoriu pasidžiaugti buvusia švente Ramučiuose: ji buvo didinga ir iškilminga, o taip!
Bažnyčia buvo papuošta parapijiečių pastangomis, po pamaldų visi balkone vaišinosi kava bei kvapnia arbata, ilgai nesimačiusieji džiugiai glebėsčiavosi, ir suvokimas, kad tikintieji taip pat yra maža mikrovisata, besiliečianti oda vienas su kitu – teikia vilties.
Su ta viltimi ir ženkime į Naujuosius 2024-uosius metus, kurie išties prasideda iškart po Trijų Karalių.
