Močiute, pasek man pasaką
Kasmet rajono moksleiviai yra kviečiami dalyvauti rašinių apie gimtąjį kraštą konkurse, kurį skelbia Klaipėdos rajono savivaldybės Ryšių su visuomene skyrius. Šiandien spausdiname Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazistės (IIf klasė) Deimantės Kojelytės, kurią konsultavo mokytoja Zofija Vaitkuvienė, rašinį.
Močiute, pasek man pasaką
„Rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes – vaikystė“, – rašė Džordžas Eliotas. Aš savo didžiąją dalį vaikystės dienų praleisdavau pas senelius. Kiekvieną vasarą, kiekvienas atostogas, kiekvieną savaitgalį atvažiuodavau pas močiutę į kaimą ir nenorėdavau grįžti namo, nes čia buvo mano vaikystės svajonių pasaulis. Ir kiekvieną vakarą prieš miegą aš prašydavau: „Močiute, pasek man pasaką…“
Mano močiutė moka sekti įvairiausias pasakas: ir pačias populiariausias, ir tokias, kurių niekas nėra girdėjęs, o labiausiai mane žavėdavo istorijos, kurias man močiutė pasakodavo apie savo vaikystę. Mano vaikiškame pasaulyje buvo pasakos iš knygų arba pasakos „iš burnos“. Taip vadindavau ne knygose esančias ir pačios močiutės išgalvotas istorijas. Taip pat pasakas, kurių niekas nėra girdėjęs, aš vadindavau „iš galvos“, o istorijas apie močiutės vaikystę – apie senovę. Prieš miegą močiutė prisėsdavo šalia manęs, jau gulinčios lovoje, ir klausdavo, kokią pasaką norėčiau išgirsti šį vakarą. Dažniausiai aš sakydavau: „Močiute, pasek man pasaką „iš burnos“ apie senovę, apie tai, kai tu buvai tokia pat kaip aš mažutė.“ Šios pasakos man patikdavo labiausiai!
Mano močiutė yra kilusi iš gausios, dvylikos vaikų šeimos, tad jos vaikystė, žinoma, bėgo visai kitaip negu mano, tuo metu dar vienturčio vaiko. Vien šis faktas, jog šeimoje augo dvylika vaikų, buvo man toks pat neįtikėtinas, kaip ir mitinės būtybės pasakose. Šiais laikais tokios gausios šeimos yra retenybė. Mano močiutė jauniausia, todėl ir dūkdavo daugiausia, nes darbus tėvams atlikti padėdavo vyresnieji vaikai. O tos istorijos tikrai nuostabios. Jūs tik įsivaizduokite, ko tik neveikdavo dvylikos vaikų būrys, gyvenantis vienkiemyje, šalia miško. Aš pavydėjau tada močiutei, kad ji kiekvieną dieną turėdavo su kuo žaisti ir linksmai praleisti laiką.
„Seniai seniai…“ – kas vakarą man taip pasakas sekti pradėdavo močiutė. Trečiame dešimtmetyje nei kompiuterių, nei televizorių, žinoma, nebuvo, o provincijoje ir naujovių ar įdomesnių daiktų niekas neturėjo, o ir keturiolikos asmenų šeimai išlaikyti pinigų tokiems daiktams nebelikdavo. Tad viską reikėdavo pasidaryti patiems. Pavyzdžiui, stalo žaidimas – ant lygaus daikto paviršiaus nusipiešdavo ėjimo laukelius, o žaidimo kauliukus ir statulėles, su kuriomis reikia judėti, pasigamindavo iš bulvės, morkos ar burokėlio. Močiutė šypsodamasi prisimena, kaip pralaimėjusieji dėl nusivylimo dažnai ir suvalgydavo tuos „kauliukus“ ar „statulėles“. Visi buvo kūrybingi ir darbštūs, tad patys puikiausiai mokėdavo pasigaminti sau žaislų. Lėles siūdavo iš audinių likučių, senų drabužių, batų dėžutės būdavo jų lovelės.
Šeimoje buvo daug vaikų, tačiau visiems išdrožti slidžių tėvelis nepajėgdavo, tad vaikai mokėdavo dalintis. Arklio šeima neturėjo, bet tėvelis turėjo didžiules roges ir žiemą susisodinęs mažesniuosius vaikelius keliaudavo į mišką žabų. Visi buvo darbštūs, padėdavo tėvams ūkio darbuose, bet linksmiausia istorija, kurią man močiutė pasakojo, jog vaikai karvutei uodegą eidavo laikyti, kai mamytė ją melždavo. Man, miesto vaikui, tai buvo labai juokinga. Močiutė sakė, jog visos linksmybės būdavo gretimose lankose bei miškuose. Vasarą vaikai eidavo į laukus karvučių ganyti, o pasikeisdami gretimame miškelyje žaisdavo. Mėgstamiausia vaikų pramoga buvo žaisti „paukščiukais“. Jie pasidarydavo lizdus, valgydavo uogas, rastas miške, vieni būdavo tėveliai, kiti – jaunikliai.
Vaikų į namus vakarais tėvai niekaip negalėdavo prisišaukti, nes jie labai mėgdavo būti lauke. Pareidavo tik išalkę, o žiemą jie pasiimdavo savo indelius su koše ir nubėgdavo ant užšalusio tvenkinio. Įkaitę dubenėliai tirpdydavo ledą ir smukdavo žemyn, kai pusė indelio jau būdavo po ledu, vaikai žinojo, jog jau puikus metas valgyti, nes košė jau nebekaršta. Sodyba buvo keturių kilometrų atstumu nuo Endriejavo, Auksoro kaime. Autobusas, vežantis vaikus į mokyklą, būdavo nedidelis ir į jų kaimą atvažiuodavo paskutinis, tad vaikai dažnai eidavo į mokyklą pėstute, tačiau taip jie ateidavo tik į trečią ar ketvirtą pamoką.
Mano mama taip pat vasaras, kitas atostogas ir savaitgalius praleisdavo pas šią močiutę, tad ir ji man pasakojo daugybę istorijų ir tai, kokia nuostabi ta sodyba ir seneliai. Aš, girdėdama šias istorijas, vaizduotėje susikūriau sodybą lyg iš pasakos ir įsivaizdavau visas tas istorijas, kurias man porino. Tai man buvo ir yra lyg koks vaikystės svajonių pasaulis, tikras kaimas, kuriame visada šviečia saulė ir gali patirti tiek daug puikių akimirkų.
Labai džiaugiuosi, jog turiu tokią rūpestingą močiutę, kurios dėka turėjau nuostabią vaikystę. Seneliai yra lyg kokia turtinga lobių skrynia, kurioje gali rasti tiek daug puikių dalykų, patirties, istorijų, kurių tau niekas kitas taip nuoširdžiai neatskleis. Tad bendraudama aš gilinuosi į savo šeimos istoriją, domiuosi praeitimi, nes be praeities nebus ir ateities. Gera žinoti ir įdomu suprasti, kaip gyveno žmonės seniau, o ir patiems seneliams tokie pokalbiai pakelia nuotaiką, sugrąžina jiems tas akimirkas, kai dar buvo visai jauni.
