Modernumu skubame persmelkti savo gyvenimus: dėl ko blūdijame?
Nešvęsiu Helovino, nepalaikysiu chaoso, neiškreipsiu savos tradicijos.
Man šitas metas – rimties. Perėjimo. Tikėjimo. Pagarbos praeičiai ir Šviesos.
Laikas apgalvoti ir rinktis
Žiūriu į jau prasidėjusią pasiruošimo beprotystę ir svarstau: ar dar nepakankamai keisto, gąsdinančio, pikto sutinkame savo kasdienybėje, kad tą renkamės dar auginti – ne tik patys, bet įtraukdami ir vaikus? Ir ar nepakankamai spalvų, grožio, šviesos lietuvišką rudenį, kad jį keičiame kažkuo svetimu?
Trumpai istoriškai – Helovinas, kokį dabar matome atėjusį iš JAV popkultūros, yra kažkas dirbtinio ir labai tolimo net pačiam keltų kasmet minėtam Samhain’ui – derliaus meto užbaigtuvei, kurios vakarą, teigiama, vaikščiota su kaukėmis, siekiant atbaidyti piktas dvasias, ir iš kurios naujoji persirengėlių tradicija kildinama. Tik jaučiu, kad tie senieji keltai nei pjūklais švaistėsi, nei vieni kitus gąsdino kraujais ir klyksmais. Lygiai kaip ir mūsų pačių protėviai.
Dabartinės mūsiškos Visų Šventųjų ir Vėlinių tradicijos, sakoma, rezultatas senosios tradicijos ir krikščionybės sandūros – mūsų seniausi protėviai dar prieš krikščionybę šiuo laiku dėkojo už derlių, pagerbdavo mirusiuosius. Taigi, net ir nepaisant religinių dalykų, mūsų kraštuose tai visad buvo laikas dėkingumo, atminties peržiūros, ramybės. Laikas kažko gilaus, tikro. Laikas persvarstyti, nurimti, pabūti.
Galite sakyti, kad esu senamadiška, kad nereikia sureikšminti, kad juk smagu. Bet galvoju, kad šiuo keistu laiku kai ką sureikšminti visgi verta.
Mums visiems labai reikia Šviesos. Taigi pats tas laikas apgalvoti ir rinktis, kokios muzikos ir kalbų klausome, ką žiūrime, skaitome, kaip švenčiame, bendraujame, ką į aplinką išleidžiame ir kaip gyvename. Rinkimės taip, tarsi nuo mūsų pasirinkimų priklausytų mūsų vaikų, anūkų, proanūkių ir šimtų kartų po jų gyvenimai. Nes iš tiesų – taip ir yra. Ką po savęs paliksi Tu?
Įgijo pavidalą, bet ne prasmę
Aukščiau parašyta nuomone apie Heloviną pasidalijau asmeninėje feisbuko paskyroje. Tekstui sulaukus nemažai reakcijų kilo dar kelios mintys.
Pirmiausia – rudenį kartu su visomis jo gėrybėmis švenčiame turbūt nuo neatmenamų laikų – tai turbūt irgi senųjų švenčių palikimas. Ir dabar rudeninėse šventėse moliūguose dega švieselės, ir namus rudeniškai puošiame. Tas ir gražu, ir akiai miela – ir iš vaikystės prisimenu rudens šventes, kurios buvo net ir vaikui jaukios, smagios. Bet Helovino metu matomi vaizdai skatina visai ne tai – labiau baimių, išgąsčio augimą, kraupių įvaizdžių sodinimą ir savo, ir savo vaikų psichikoje.
Helovino istoriją paminėjau trumpai, tačiau dar kartą pabrėšiu kelis faktus. Samhainas, kildinamas iš keltų, senųjų Vakarų ir Vidurio Europos gyventojų, buvo jų naujieji metai ir žiemos pradžia. Kokie buvo senieji papročiai ir tradicijos, skirti šiai progai, galėtume sužinoti tik gerokai pasigilinę į tyrimus šia tema, o kai kurių gal jau ir nesužinosime. Dabar labiausiai paplitęs žinojimas, kad, norėdami atbaidyti dvasias, žmonės dėdavosi kaukes, nes tikėjo, jog šiuo metu suplonėja riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio, o dvasios juk nebūtinai visos draugiškos. O kas buvo toliau?
Į JAV šventė atkeliavo su 19 amžiaus antrosios pusės Škotijos ir Airijos emigrantų banga ir po truputį įgijo dabartinį gerai žinomą pavidalą – tik pavidalą, nes prasmės neliko. Pamažu augant amerikietiškos kultūros įtakai per filmus, socialinius tinklus ši šventė išpopuliarėjo mūsų šalyje paskutiniais keliais dešimtmečiais. Apie jos istoriją informacijos internete galima rasti tiek lietuviškai, tiek kitomis kalbomis.
Pats Helovino pavadinimas kilo iš „All Hallows’ Eve“ – verstume kaip „Visų Šventųjų Išvakarės“. Manoma, kad šis pavadinimas pradėtas plačiai vartoti tada, kai krikščioniškame pasaulyje lapkričio 1 d. paskirta minėti visus šventuosius. Kaip ir su daugeliu švenčių, senosios tradicijos liejosi su krikščioniškomis.
Laikui bėgant pamestos visos senosios prasmės, ir turime tai, ką turime – galime rasti įvairiausių nuotraukų ir vaizdo įrašų ne tik su draugiškais persirengėliais, bet ir įvairiais demonais, pabaisomis, kraujais ir pjūklais, vieni kitus gąsdinančiais, kartais, atrodytų, nevaldomais žmonėmis. Kaip žmogų paveikia tokie „draugiški“ pagąsdinimai, galime pažiūrėti iš įvairių kampų: ir psichologinio, ir religinio, ir energetinio – priklauso nuo mūsų tikėjimo ir pasaulio matymo.
Na, o senovės lietuviai, manoma, spalio pabaigoje-lapkričio pradžioje minėjo Ilges – tuo metu, baigus nuimti derlių, būdavo pagerbiami mirusieji.
Ryšio laikas
Taigi, mūsų krašte minimos Visų Šventųjų diena ir Vėlinės turi šaknis tiek senojoje, tiek krikščioniškoje tradicijoje – jas esame įpratę tarsi apjungti, pagerbdami ir prisimindami savo gimines, pažįstamus, artimuosius, kurie paliko šį pasaulį. Šių dienų variacijų visame pasaulyje daug – čia galime prisiminti meksikiečių Día de los Muertos, kurios tradicijos stipriai skiriasi nuo mums įprastų, bet turi panašų tikslą – pagerbti mirusiuosius.
Mes savaime vieni kitus veikiame – tiek asmeniškai, tiek kultūriškai. Ir esame „išmokę“ visai neblogų tradicijų, nors ir atsiradusių svetur – tiek Motinos ir Tėvo dieną švęsti, tiek svarbias istoriškai pasaulio progas minėti, o ir Valentino dienai visai neprieštarauju.
Mano tekste senos ir naujos tradicijos priešpastatymas susijęs su tuo, kad mūsų krašte dar nors iš dalies išlaikytos senosios tradicijos, kurios buvo gilios ir su didele prasme. Tai, ką bandome perimti, nebeturi tos giluminės prasmės. O visokių gąsdinimų, baisybių ir šiurpiausių dalykų imitavimo kasmetinis augimas negalvojant, nei ką tai reiškia, nei kas iš to bus, man primena skrendantį meteoritą. Skrenda labai greitai, o kas nutiks, kai atsitrenks, nežinia.
Galime kalbėti apie modernumą, galime kalbėti apie neužsidarymą nuo pasaulio. Apskritai visomis temomis gyvenime galima daug ir ilgai išvedžioti ir filosofuoti. O visgi pasakysiu trumpai – mano pasaulėžiūroje šventės, minimos spalio 31 d., perėmimas kaip esą visai atskiros nuo to, ką minime lapkričio 1–2 d., tėra plastikinės amerikietiškos kultūros ženklai. Tik tiek.
Galime sakyti, kad čia atskiros šventės, kad nesusijusios, bet štai pasidomėję istorija sužinome, kaip stipriai susijusios. Nes buvo laikas, kai būtent šiuo metų laiku daugelyje kultūrų buvo pagerbiami protėviai, mirusieji. Tai Ryšio laikas.
Kiekvieno laisvas pasirinkimas
Blūdyti (žemaitiškai sakant) iki paryčių, persirengus nežinia kuo, aplinkoje, kur pristatyta ar pripiešta dar labiau nežinia ko, o ryte jau labai rimtai susikaupti ir važiuoti į kapines, degti žvakes ant senelių kapų man rodosi kiek paradoksalu.
Neseniai rašiau apie modernumą ir kaip skubame juo persmelkti visą savo gyvenimą. Kur skubame? Kas iš to bus? Kokios pasekmės? Nežinia. Tebūnie būsiu senamadiška – toks modernumas mums neatneša nei Šviesos, nei jokio kito gėrio.
Švęsti, nešvęsti, daryti, nedaryti – kiekvieno laisvas pasirinkimas. Kartais tik atrodo, kad gyvenimui tarsi nepastebimai tekant besirinkdami pamirštame sustoti, pamąstyti, pajausti. Būkim sąmoningi, ką renkamės ir dėl ko. O gal kartais leidžiame kažkam pasirinkti už mus?
Savo tekstuose dalijuosi mintimis ir pajautimais, nes kažkam būna įdomu, kažkam naudinga, kažkam gal primena sustoti ir pagalvoti apie savo vidinius reikalus. Taigi visai nereikia vieni kitiems nieko įrodinėti ar mano apgalvojimų bandyti pakeisti – net jei atrodo, kad esu dar jauna ir nieko neišmananti. Kiekvienas turime teisę galvoti ir būti taip, kaip mums atrodo geriausia.
- Neturiu ambicijos pakeisti kažkieno mąstymą, nes kiekvienas turim teisę į savąjį. Kiekvienas turim savą pasaulėžiūrą ir teisę į ją. O pasidalinimas mintimis, pagalvojimais tarpusavyje kartais tiesiog padeda ką naujo suprasti, sužinoti, apgalvoti. Tai ir tiek.
- Blūdyti (žemaitiškai sakant) iki paryčių, persirengus nežinia kuo, aplinkoje, kur pristatyta ar pripiešta dar labiau nežinia ko, o ryte jau labai rimtai susikaupti ir važiuoti į kapines, degti žvakes ant senelių kapų man rodosi kiek paradoksalu.
Evelina Viktorija ŽEMEIKYTĖ
Genealogijos tyrinėtoja
Laimos Penkovos- Žemeikienės nuotr.
