Moralė
Humoreska
Grįžusi namo, žmona eilinį kartą rado savo vyrą Petrą su visais drabužiais išsidrėbusį ant sofos ir siaubingai knarkiantį. Nuo jo trenkė stiprus alkoholio ir cigarečių dūmų kvapas. Įpykusi ji tampė vyrą, šaukė, kol anas šiek tiek pravėrė akis:
– Labas, brangioji, ar kas nors negerai?
– Nevidone, pijoko gabale, – rėkė moteriškė. – Kiek kartų man žadėjai, kad liausies gėręs?
– Taip staigiai negaliu atsakyti, – markstosi vyrelis, – paduok užrašų knygutę.
– Parazite, tu dar tyčiotis sumanei, su kuo šiandien gėrei?
– Su Romu ir Antanu, – kiek pagalvojęs prisimena tas. – Šiandien – Romo gimtadienis.
– Trečią kartą per mėnesį? Kiek tu gali meluoti, kur tavo moralė?
– Kodėl klausi? – šiek tiek prasiblaivė vyras. – Žinokis, irgi negaliu atsakyti.
– Tai aš tau atsakysiu – tu visiškai praradai moralę. Amžiams.
– O, Dieve, negali būti, – susiima Petras už galvos, – kaip tai atsitiko?
– Viskas per girtavimą, ar suprasi tu pagaliau?
– Dabar jau suprantu, bet nieko neprisimenu, ar yra liudininkų?
– Liudininkų daugiau negu reikia: aš, vaikai, kaimynai.
– Baisi nelaimė, – raudoti pradeda vyras. – Teisingai sakai, per tą girtumą kažko nepastebėjau, kažką praleidau. Kas galėjo pagalvoti, reikėjo anksčiau baigti gerti, tai aš dėl visko kaltas.
– Žinoma, kad tu, – atlyžta žmona, pirmąkart pamačiusi tokį atgailaujantį sutuoktinį. – Bet gali dar ištaisyti savo klaidas. Gal nebegersi?
– Ne gėrimas man dabar rūpi, apie tai visiems draugeliams pranešiu.
– Šaunuolis, taip jiems ir pasakyk, – apsidžiaugia žmona, – visada širdies gilumoje tavimi tikėjau.
Vyras ima telefoną, drebančiomis rankomis surenka numerį, virpančiu balsu pradeda:
– Antaniok, ar žinai, kad nebėra mūsų Rom… – ir nustėrsta išgirdęs pažįstamą balsą. – Pala, pala, su kuo aš kalbu? A čia tu, Romali? Tai tu, vadinasi, gyvas, o manoji, – čia jis piktai pažiūri į žmoną, – aiškina, kad aš Romalį amžiams praradau. Romali, Romali, įvyko stebuklas – galima sakyti, antrą kartą gimei, – konstatuoja Petras. – Ateinu, atšvęsime tavo gimtadienį.
Algimantas VAŠKYS
