Mūsų „Ąžuoliukas“ prieš penkiasdešimt metų
Asmeninio albumo nuotr. iš kairės: grupės auklėtoja Elena Jurevičienė, darželio vedėja Janina Pliuškevičienė, medicinos sesuo Našutinskienė, metodininkė Natalija Ablingienė, muzikos vadovas Aleksandras Gedrimas.
Taip, mes šį vaikų darželį vadiname saviškiu, nes jį lankė mūsų, vyresniosios kartos gargždiškių, vaikai ir anūkai, o kai kurių jau ir proanūkiai. Šiemet „Ąžuoliukas“ minės pusės amžiaus sukaktį, tad norėčiau prisiminti kai ką iš pradžios.
Nors ir šiandien jaunieji tėveliai ne be nuolatinių rūpesčių, kaip jų vaikučiai galėtų patekti į darželius, o mes, anų vaikų jaunos mamos, kasdien nerimavome: kur po dviejų mėnesių valstybės skirtų dekretinių atostogų ir dar vieno mėnesio sutaupytų eilinių dėsime savo mažylius, kas juos prižiūrės? Juk reikėjo grįžti į darbą, antraip jo neteksi ir niekam nepasiskųsi…
Gargžduose tada veikė vaikų lopšelis Žemaitės gatvėje nacionalizuotame tremtinių name ir vaikų darželis Sodo gatvėje, kur dabar įsikūręs Krašto muziejus, taip pat iš panašaus likimo šeimos atimtame name. Juose buvo labai mažai vietų, o Gargžduose anuo metu sparčiai daugėjo jaunų šeimų, nes pradėjo veikti statybinių medžiagų kombinatas, kūrėsi kitos įmonės, statybos organizacijos, pagal paskyrimus čia atvykdavo jaunų specialistų. Pirmenybė patekti į vaikų darželį ar lopšelį, kaip buvo įprasta sovietmečiu, galėjo būti teikiama partinėse ar kitose valdžios institucijose dirbantiems tėvams, dar kai kada daugiavaikėms šeimoms.
Todėl ypač apsidžiaugėme, kai buvo pradėtas statyti pirmasis vaikų darželis, dabar turintis „Ąžuoliuko“ vardą. Tačiau artėjant 1966 metų rugsėjo 1-ajai, kai buvo numatytas iškilmingas darželio atidarymas, teko vėl nusivilti – pastatas nebuvo baigtas įrengti. Tėveliams iškilo naujas rūpestis, kur dėti iš senelių, auklių ar globėjų pasiimtus vaikus? Dabar, kaip žinia, švietimo vadovai, kol vyko „Ąžuoliuko“ renovacija, pasirūpino paskirstyti juos laikinai į kitas miesto vaikų lavinimo įstaigas. Sovietmečiu tuo niekas nesirūpino, nors propagandos ruporai visais balsais rėkė, jog tarybinėje santvarkoje viskas skiriama vaikams.
Pagaliau po kelių mėnesių ir mums buvo šventė – darželis priėmė pirmuosius auklėtinius. Tėveliai buvo kviečiami padėti užkamšyti nesandarius langus, sutvarkyti patalpas, kai ką iš namų atsinešti, pavyzdžiui, puodelį arbatai, nes vienu metu ypač trūko indų. Pavasarį sodinome medelius, tvarkydavome aplinką. Prisimename gražias Naujųjų metų, Kovo 8-osios šventines vaikučių programėles. Mano atminimu, darželio darbuotojos labai stengėsi.
Grupė, kurią lankė mano sūnus, buvo išleidžiamoji, tad darželyje praleido nepilnus metus. Čia pateikiu išleistuvių nuotrauką. Buvę auklėtiniai ir tėveliai, tikiuosi, atpažins savuosius ir galbūt pasidalins tolesniais mokymosi ir gyvenimo įspūdžiais.
