Naujoji prezidentė siekia išbandyti save

Spalio mėnesį Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje inauguruota nauja mokinių prezidentė, trečiokė gimnazistė Deimantė Meškytė. Mergina save pristato kaip bendraujančią, lengvai kitą žmogų suprantančią asmenybę, galinčią diskutuoti ir sėkmingai aptarti įvairius klausimus. Šįkart „Jaunimo erdvėje“ kalbamės apie pokyčius gimnazijos bendruomenėje ir jos asmeniniame gyvenime.

– Ar visada aktyviai dalyvavai mokyklos veiklose?

– Savivaldos veikla pradėjau užsiimti nuo 5 klasės. Tuo metu tapau klasės seniūne, kuria tampu iki šiol. Atėjusi į „Vaivorykštę“ pirmoje gimnazijos klasėje prisijungiau prie prezidentūros veiklos. Nors atrankos barjeras buvo aukštas, jį sėkmingai peržengiau. Kaip kandidatė teikiau pasiūlymus apie galimus darbus, įrodžiau, kodėl esu verta, daug dirbau. Vėliau kiekviename prezidentūros susirinkime patirdavome ir džiaugsmo, ir pykčio, todėl drąsiai galiu teigti, jog tai mus suvienijo į vieną didelę šeimą.

– Kaip nusprendei kandidatuoti į gimnazijos prezidento postą?

– Pirmoji mintis jau kirbėjo aštuntoje klasėje, kai mokiausi „Minijoje“. Aktyviai domėjausi gimnazijos naujienomis. Kai pradėjau lankyti „Vaivorykštę“, tais metais buvo išrinktas naujas prezidentas, todėl pagal skaičiavimus po jo galėjau pretenduoti ir aš (rinkimai vyksta kas dvejus metus – aut. past.). Norėjau tiesiog išbandyti save – neturėjau ko prarasti.

– Kaip sekėsi rungtis su dar 3 kandidatais?

– Manau, jog nebuvo lengva. Iššūkiu tapo prisistatymo kalbos, nes į vidinį kiemelį rinkosi ne tik moksleiviai, bet ir mokytojai, todėl jaudinomės. Turbūt vieninteliu išskirtiniu mano pliusu tapo kalbėjimas su auditorija, nes neskaičiau savo užrašų.

– Kaip manai, kodėl dauguma moksleivių patikėjo būtent tavimi?

– Nė vieno neraginau rinktis būtent mane, skatinau balsuoti už tą žmogų, kurį sako širdis ar protas. Kita vertus, ne visi kandidatai rinkimų dieną patys ėjo balsuoti, o juk tai mūsų pareiga. Galbūt kiti pretendentai neatidavė savo balso, nes neturėjo favorito, o galbūt tiesiog nenorėjo išskirti kito žmogaus ar savęs.

– Kaip jauteisi, kai išgirdai, jog nugalėjai?

– Aktų salėje turėjau galimybę pamatyti, kas laimėjo, nes prezidentūros vadovė laikė segtuvą, kuriame didelėmis raidėmis buvo užrašytas laimėtojas. Vis dėlto nusukau akis ir nusprendžiau rezultatus išgirsti. Kai likome dviese su Anele (antroje vietoje likusi kandidatė – aut. past.), tikrai nemaniau, jog išrinks mane. Po rezultatų paskelbimo paskambinau mamai – ji negalėjo patikėti tuo, kas įvyko.

– Tavo inauguracija įvyko prieš keletą savaičių. Ar pajautei pokyčių savo kasdienybėje?

– Aš dar nesuprantu, kokius pokyčius įžvelgia aplinkiniai. Puikiai suvokiu, jog Lietuvos Prezidentė minima pagarbiai, o save matau tik kaip gimnazijos mokinių atstovę, todėl į mane visi gali kreiptis tiesiog vardu. Šeimoje santykiai beveik nepasikeitė, tik tėtis retkarčiais pajuokauja: „Gal prezidentę iki durų nuvežti?“ (šypsosi – aut. past.). Kita vertus, galbūt jaučiu didesnį pasitikėjimą iš gimnazijos bendruomenės.

– Ką planuoji nuveikti per dvejus kadencijos metus?

– Planuojame rengti atvirus pamokų skambučio rinkimus, kadangi dabar juos siūlo tik gimnazijos prezidentūra. Kiekviena klasė galėtų siūlyti savo pasirinkimus, nes dainos po kurio laiko pabosta ir jas norisi keisti. Taip pat kiekviename aukšte tikimės pastatyti vandens aparatus, iš kurių moksleiviai galėtų įsipilti vandens į gertuves ir buteliukus. Tikimės įrengti naują poilsio zoną vidiniame kiemelyje.

– Kokias studijas planuoji rinktis po mokymosi gimnazijoje?

– Turiu keletą planų: vienas iš variantų yra genetika, o kiti – politoligija arba psichoterapija, kadangi mėgstu bendravimą su žmonėmis. Neteikiu pirmenybės Vilniui ar užsieniui, tačiau renkantis tarp Vilniaus ar Kauno mane visada labiau traukia sostinė savo gražia, įdomia istorija. Vis dėlto neatsisakau ir kitų miestų. Užsienis tampa atsarginiu variantu.

Robertas MACIUS

Jaunųjų korespondentų klubo narys

Vytauto VALAIČIO nuotr.