Ne milijonai
Kol šalies savivalda iki pirmojo pavasario mėnesio bus užsiėmusi dėlione „Kas laimės, kas laimės“, Vyriausybė jau pateikė ir Seimas diskutuoja dėl ateinančių metų valstybės biudžeto. Kitąmet pirmą kartą tiesiogiai išrinkti merai, nauji savivaldybių tarybų nariai, rinkimų agitacijos metu nėręsi iš kailio norėdami įtikti rinkėjų poreikiams iš tiesų jau ras suformuluotas naujas užduotis ir patvirtintą biudžetą. Kaip tai derinsis su rinkimų kovos pažadais – nuspėti nesunku. Iliuzijos kažką pakeisti dažnai būna nepagrįstos realybe.
Iš aukštųjų tribūnų svarstant ateinančių metų šalies biudžetą primygtinai deklaruojama apie atidesnį požiūrį į Lietuvos regionus. Kodėl toks išskirtinis valdančiųjų dėmesys Lietuvos provincijai būtent dabar? Ši geroji naujiena visgi dvelkia artėjančių savivaldos rinkimų vėju. Mat daugiametė patirtis rodo: regionų gyvenimas prioritetu dažniausiai skelbiamas savivaldos rinkimų išvakarėse, bet ne kadencijų kasdienybėje.
Tačiau pažiūrėkime optimistiškai. Gal ateinančiais metais iš tiesų įvyks lūžis, tuo labiau, kad 2015-ųjų biudžete numatytos neįtikėtinai didelės sumos mūsų, provincialų, gerovei.
Štai socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė aiškina, kad lankydamasi regionuose iš karto jaučianti, kuriame miestelyje ar kaime yra stipri bendruomenė ir kokią didžiulę pridėtinę vertę ji sukuria savo nariams. „Todėl siekdami sudaryti kuo daugiau galimybių mažesniuose miesteliuose, rajonuose gyvenantiems žmonėms save realizuoti ir vietoje rasti reikiamas paslaugas ir paskatas kurti savo verslą ar dirbti, nutarėme kitąmet vietos bendruomenių savivaldos programai įgyvendinti skirti milijonu litų daugiau nei šiemet – iš viso 9 milijonus litų“, – patetiškai raportuoja ministrė.
Šie pinigai bus padalijami savivaldybėms, kuriose pačios bendruomenės nutars, kur panaudoti lėšas: ar suremontuoti bendruomenės patalpas, įrengti vaikų žaidimo aikštelę, ar sukviesti į sveikatinimo kursus, ar suorganizuoti bendruomenę buriančią šventę. Esą tokie projektai kuria aplinką, kurioje patogiau, šviesiau gyventi tiek fizine, tiek dvasine prasme. Be to, jie labai gerai parodo ir įrodo, kad žmonės patys pajėgūs susitelkti ir priimti sprendimus svarbiais klausimais.
Taigi, gerai, kad duos milijonu daugiau. Bet, kita vertus, ne iš valdžios malonės dar praėjusio šimtmečio pabaigoje Lietuvoje gimė bendruomeninis judėjimas. Niekada nepamiršiu, kad pirmiausia bendruomeniškumo puoselėjimo idėjas išgirdau ne iš mūsų aukštų pareigūnų, bet iš daugiau kaip prieš dešimtmetį Lapiuose įsikūrusio buvusio Didžiosios Britanijos atašė Deivido Holliday. Vėliau visi turėjome progą įsitikinti, kad tos idėjos prigijo Lapių kaime. Ir dabar ši bendruomenė, būdama pirmeive, tebėra viena aktyviausių rajone. Vakar Vėžaičių konferencijų centro salėje tradiciniame VVG „Pajūrio kraštas“ ir Savivaldybės padėkos vakare pasidžiaugta keliasdešimties rajono vietos bendruomenių veikla. Daug darbų, kurie akivaizdžiai keičia gyvenvietes ir miestelius, padaryta iš projektinių lėšų, bet jos būtų nieko vertos, jei ne aktyvių žmonių pasiaukojantis, savanoriškas, be jokio atlygio darbas. Deja, kartais apipintas paskalomis, įtarimais, netgi viešais skundais žiniasklaidai.
Gera lindėti užkampyje ir žarstyti išminties krislus: ne taip reikėjo daryti, ne už tiek pinigų, ne tą statybos firmą samdyti, ne tokią veiklą vystyti. Pavyzdžiui, Priekulėje sklandė piktos kalbos dėl laidojimo paslaugų salės, o Doviluose dar net oficialiai neatidarius treniruoklių aikštelės kritiškai nusiteikęs doviliškis redakcijai primygtinai rypavo, kad esą ne toje vietoje rengia.
Štai anądien prieškalėdinėje mugėje sutikta Dovilų amatininkų gildijos narė apgailestaudama kalbėjo, esą pozityviai mąstančių, iniciatyvių žmonių ratas kaimo bendruomenėse gausėja ne taip greitai, kaip norėtųsi. Apatija visgi ima viršų. Auksarankė pasakojo, kad į labai gerai rengiamus Amatininkų gildijos mokymus (megzti, siūti ir t. t.) norėjusi įtraukti daugiau savojo, Baičių kaimo gyventojų. Tačiau apėjusi ne vieną trobą išgirdo, esą kam reikia mokytis kokio amato, gera ir iš pašalpų gyventi…
Šįvakar Judrėnuose – tradicinis (15-asis!) „Judrėnjuokis“ iš visų pasviečių sutraukė tiek žiūrovų, kad organizatoriams teks daryti net du koncertus. Galima šnypšti, esą koks ten meninis lygis! O jūs, šnypščiantieji, ką be didelių pinigų padarėte geriau? Šis judrėniškių vis labiau populiarėjantis renginys dar kartą įrodo, kad ne milijonai, o žmonių susiklausymas ir entuziazmas yra pridėtinės vertės stimulas.
