Neįrėmintoje filosofo L. Donskio biografijoje yra vieta ir Gargždams
Gargždai įžymiojo filosofo Leonido Donskio gyvenime, kaip ir gimtoji Klaipėda, užėmė ypatingą vietą. Čia jis turėjo draugų, bendraminčių, skaitė paskaitas, dalijosi kūrybiškomis mintimis, jis buvo ir „Bangos“ futbolo komandos sirgalius. Čia jo tėvas Simas Donskis vadovavo tuometinei Klaipėdos rajono sanitarijos epidemiologijos stočiai, o pats Leonidas laimingas jaunystės dienas skyrė įdomiai veiklai legendinėje moksleivių poilsiavietėje „Žilvitis“.
Apie ypatingas sąsajas su Gargždais naujos knygos „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ sudarytoja, filosofo našlė Jolanta Donskienė pirmiausia jautriai prabilo susitikime su gargždiškiais.
Yra stiprių asociacijų
Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje vykusiame susitikime J. Donskienė atkreipė dėmesį, kad Leonido gyvenimo kelyje Gargždai buvo svarbūs.
– Ypatingas miestas Leonidui visada buvo Klaipėda, ten jis gimė, studijavo, dėstė Klaipėdos universitete. Tačiau ir Gargždai, kuriame Leonido tėtis daug metų dirbo Klaipėdos rajono sanitarijos epidemiologijos stoties vyr. gydytoju, jam buvo svarbūs. Tad tikrai yra stiprių asociacijų Klaipėda – Gargždai ir dar, žinoma, „Žilvitis“, – kalbėjo Jolanta.
L. Donskis yra pasakojęs, kad jo tėvas Simas Donskis apie žydiškas giminės šaknis, patirtą Holokausto siaubą, išsigelbėjimą nuo nacių iš Butrimonių žudynių, o ir savo darbą pasakojo labai mažai. Manoma, kad būtent tas „skausmingas tylėjimas“ paskatino Leonidą vėliau tapti balsu tų, kurie jau niekada neprabils.
Vyresnioji gargždiškių karta gydytoją S. Donskį prisimena kaip žmogų, kuris oriai atliko savo darbą. Ir Leonido mama Joana taip pat buvo medikė, o šviesios, draugiškos ir vaišingos šeimos namuose kaupiamos knygos tapo pamatu būsimojo filosofo erudicijai ir bendravimo su žmonėmis pamatu.
Jolanta mini, kad Leonidas labai vertino tėvo suteiktą laisvę pačiam rinktis kelią – jis nespaudė sūnaus eiti į mediciną, o leido jam pasinerti į humanitarinius mokslus, kas tuo metu nebuvo pats praktiškiausias pasirinkimas. Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose Leonidas studijavo lietuvių filologiją ir teatro pedagogiką, buvo puikus studentas, gaudavo vardinę stipendiją, aistringai dalyvaudavo diskusijose.
Filosofo gimtasis miestas Klaipėda knygoje įvardijamas kaip „laisvės uostas“, o Leonidas save vadino „pajūrio žmogumi“. Daugiakultūrinė Klaipėda jam asocijavosi su atvirumu, vėju ir horizontalia erdve, kuri skatino ne užsidarymą, o žvelgimą į tolį – į vakarietišką Europą ir pasaulį. Tai padėjo jam suformuoti tolerancijos idėjas – supratimą, kad tiesa niekada nepriklauso tik kažkokiai vienai išskirtinei žmonių grupei.
Iš žilvitiečio minčių
„Gargžduose yra ypatingai daug „Žilvičio“ publikos“, – nostalgiškai susitikime su gargždiškiais ištarė Jolanta, priminusi, kad Leonidas „Žilvityje“ praleido net 14 vasarų, o ji šioje moksleivių poilsiavietėje dirbo 8. Būtent čia visam gyvenimui užsimezgė judviejų meilė.
Knygoje „Donskis yra Donskis“ aktorius Dainius Kazlauskas prisimena, kad Leonidas ir Jolanta Karklėje, tuomet pionierių stovykloje, vadovavo pirmajam būriui ir nuo tada jiedu tapo neatsiejami. „Sakyčiau, kad Liuka buvo tobulas vadovas tik dėl to, kad Jolanta sukurdavo tobulą kontekstą. Mat Liuka buvo labai patiklus pačia geriausia prasme. Jis niekada nematydavo, kad žmogus gali apgauti“, – knygoje prisiminimais dalijasi dabar žinomas aktorius.
Jolanta ir artimiausi žmonės Leonidą Donskį vadino Liuka. Už to vėlgi slypi istorija. Tada, kai gimė Leonidas, jo tėvas buvo „emigravęs iš žydų kultūros“. Kaip jau minėta, tai buvo žmogus, gebėjęs džiaugtis gyvenimu ir eiti pirmyn. Niekada nekalbėjęs apie praeitį ir šeimą per karą užgriuvusius baisumus. „Visgi tėvui atėjus įregistruoti vardo, matyt, prabudo žydiška ambicija ir tradicija – duoti gyvo giminaičio vardą. Turbūt pagalvojo: „Mano brolis Leibas (t. y. „liūtas“) dabar pasivadinęs Levu – taigi „Leonas“. Bet „Leonas“ nesolidu – tegu vaikas būna Leonidas. Tačiau motina turėjo kitų svajų – mažylį vadino Aliuku (norėjo duoti Aleksandro vardą). Vėliau papasakojo: sužinojusi apie Leonidą net norėjo išeiti iš namų su vaiku – jei tik būtų buvę kur eiti. Galiausiai tiesiog nukirpo pirmąją raidę „A“ ir ėmė vadinti Liuka. Taip ir liko“, – gargždiškiams atskleidė J. Donskienė.
Beje, Jolanta Gargžduose pasakojo, kad nuo mažens pažinojo dar vieną prisiekusį žilvitietį, pastaruoju metu itin populiarų aktorių Giedrių Savicką, iš kurio minčių ir kilo knygos apie Leonidą pavadinimas: „Vieniems jis – politikas, kitiems – rašytojas, dar kitiems – liberalas, bet kaip jūra yra jūra, druska yra druska, Sabonis yra Sabonis, taip Donskis yra Donskis“.
Proto ir širdies dermė
L. Donskis neretai būdavo vadinamas Gargždų krašto ambasadoriumi. Net ir tapęs pasaulinio lygio intelektualu, jis rasdavo laiko susitikimams su gargždiškiais, skaitydavo paskaitas (pvz., viešbučio „Lijo“ konferencijų salėje, bibliotekoje) ir diskutuodavo „provincijos“ tema, pabrėždamas, kad kultūrinis centras yra ten, kur yra mąstantis žmogus. Savo kultūrinėmis vizijomis jis atvirai dalindavosi su neabejingais gargždiškiais. 2016 m. vasarą L. Donskis kartu su keliais gargždiškiais kūrė planus, kaip pagyvinti miesto kultūrinį gyvenimą, kaip perkeliant arba organizuojant naujus ir patrauklius renginius prisidėti prie regionų atgaivinimo. Viena iš jo idėjų buvo Gargžduose organizuoti alternatyvą pernelyg komercinei Knygų mugei sostinėje.
Leonidas nuo vaikystės buvo didelis futbolo gerbėjas, tad su džiaugsmu palaikė ir vietos komandą – Gargždų „Bangą“, kurios bendruomenė jį prisimena kaip šiltą ir azartišką bičiulį.
Knygoje „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“ pristatomas kaip istorijos poetas, gyvenimo tyrinėtojas ir pasakotojas. Buvęs gargždiškis Robertas Petrauskas kraštietį L. Donskį taikliai apibūdina kaip „kietą protą ir minkštą širdį“, pabrėždamas jo išskirtinį gebėjimą sujungti intelektą su atjauta. L. Donskį jis vertina ne tik kaip talentingą intelektualą, bet ir kaip aistringą futbolo mylėtoją, kurio intelektualinė ir žmogiškoji pusės papildė viena kitą: „Leonidas buvo didžiausias įrodymas, kad gali būti pasaulinio garso filosofas ir tuo pačiu azartiškas futbolo sirgalius, žinantis visas „Bangos“ ar „Liverpool“ sudėtis. Jis naikino ribas tarp to, kas „rimta“, ir to, kas tiesiog yra tikras gyvenimas.“
Knygoje „Donskis yra Donskis“ Robertas vysto jautrią mintį: „Kai buvau jaunas, maniau, kad svarbiausias dalykas, kurį parodė Liuka, – koks didis ginklas yra protas ir kiek daug su juo galima nuveikti. Bet dabar galvoju, kad didžioji Liukos dovana – liudyti, kas būna, kai protas girdi širdį. Kaip svarbu, kad jie būtų drauge. Leonidas buvo mokytojas, kuris pakeičia labai daug, bet tai supranti gerokai vėliau.“
Šiandien daugelis pripažįsta, kad mūsų neramiais laikais trūksta išmintingo L. Donskio balso. J. Donskienė, iš 50 draugų, kolegų, artimųjų pasakojimų sudariusi knygą „Donskis yra Donskis. Neįrėminta biografija“, sako, kad, jeigu L. Donskis šiandien būtų gyvas, veikiausiai būtų ramiau, šviesiau ir viltingiau – jis sugebėtų argumentuotai paaiškinti, kodėl blogis yra laikinas.
Mintys iš knygos „Donskis yra Donskis“
Filosofas Arūnas Sverdiolas:
„Retas L. Donskio bruožas – beveik nėra žmonių, kurie skleistų esminį pozityvumą, kažkokį esminį palankumą žmonėms. Negirdėjau, kad Leonidas būtų apie ką nors atsiliepęs neigiamai, o Lietuvoje beveik visi apie beveik visus atsiliepia neigiamai. Aišku, vėlgi neviešai. Man atrodo, tokie dalykai Leonidui išeidavo tiesiog spontaniškai. Niekad nulipęs nuo scenos nėra pasakęs: žinai, iš tikrųjų ne taip galvoju, bet taip reikia. Aišku, kartais Leonidas pasisakydavo kietai, bet tai nebuvo apkalbos už akių – jis analizavo ir pro akis nepraleisdavo esminių egzistencinių momentų, kai paminamas žmogiškumas ir kyla destrukcija.“
Diplomatas Linas Linkevičius:
„Šiandien Leonidas būtų ypač reikalingas. Daug kas stebisi, kaip jis taip anksti ir labai tiksliai nusakė mus ištikusią dabartį. Juk nebuvo pranašas ar aiškiaregys, bet labai giliai suprato situaciją ir įžvelgė tendencijas. Tokių žmonių, kurie ne tik stebi, kas vyksta, bet ir analizuoja, deja, per mažai. Galima spėti, kaip jis vertintų vieną ar kitą įvykį, faktą. Beje, būtų įdomu padaryti varžytuves ir paspėlioti, kaip kam atrodo, kokia būtų Leonido nuomonė.“
Vilija BUTKUVIENĖ
Autorės nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
