Nepriklausomybės ąžuoliukui – jau dvidešimt!
Žaliuoja jis išlakus, plačiai iškerojęs šakas, šaknimis įsitvirtinęs miesto aikštėje.
Vešlia lapija apsigaubęs nuo birželio ir beveik iki kito pavasario…
Norėčiau priminti Nepriklausomybės ąžuoliuko istoriją. Pirmiausia jaunuoliams, jo bendraamžiams, taip pat ir vyresniesiems miesto gyventojams. Daugelio pastarųjų atmintyje galbūt dar nėra išblėsę Gargždų miesto 740-ųjų metinių minėjimo iškilmių vaizdai ir įspūdžiai. Tai buvo pirmoji Lietuvai nepriklausomybę atgavus miesto šventė, kurią surengė Gargždų miesto taryba.
Po šv. Mišių ką tik pastatytoje naujojoje Gargždų bažnyčioje buvo pašventintas miesto herbas. Miesto deputatų tarybai, Lietuvos Sąjūdžio Klaipėdos rajono tarybai, Lietuvos tremtinių, politinių kalinių bei daugeliui kitų to meto visuomeninių organizacijų atstovams pasiūlius Rinkos aikštėje priešais bažnyčią pasodintas ąžuoliukas – maždaug toje vietoje, kur 1928 metais švęsdami Lietuvos valstybės atkūrimo 10-metį gargždiškiai taip pat buvo pasodinę ąžuoliuką. Tačiau anas, suvešėjęs ir tapęs miestelėnų bendruomeniškumo simboliu, sovietmečiu buvo sunaikintas.
Išlikusi nuotrauka ir tekstas „Bangos“ laikraštyje nurodo, jog garbė atsodinti ąžuoliuką suteikta senosios kartos gargždiškiui P. Balsiui, moksleivei L. Simonavičiūtei ir miesto merei Ž. Gincienei. Iškilmių dalyvius pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Kazimieras Antanavičius.
Iniciatorių siūlymu ąžuoliuką supančiose akmens plokštėse ilgainiui turėtų būti įamžinamos svarbios miesto sukaktys bei įvykiai. Pirmojoje plokštėje – Gargždų miesto herbas. Šalia pažymima, jog Nepriklausomybės ąžuoliukas vėl pasodintas 1993 metų spalio 2 dieną – švenčiant Gargždų vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose 740 metų sukaktį.
Šia proga poetas Vytautas Rimavičius, Gargždų miesto garbės pilietis, eilėraštyje šitaip išreiškė savo jausmus: „Ir Ąžuolas/ kitas. / Ir žmonės –/ Tik žemės/ pėda ta pati./ Ir šventa/ kaip atmintis…“
Kitose ąžuoliuką juosiančiose akmens plokštėse radosi daugiau miesto istorijos raidą atspindinčios informacijos. Pažymėtas pirmąkart po okupacijos Lietuvos valstybės 80-mečio jubiliejus ir nuoroda, jog šioje Rinkos aikštėje sovietų siautėjimo metais būdavo niekinami nužudytų pasipriešinimo kovų dalyvių lavonai.
Prie šio ąžuoliuko kasmet ne taip seniai rinkdavosi miestelėnai prisiminti aukas, sudėtas dėl laisvės: pažymint Sausio 13-ąją, švenčių sukaktis. Šių metų pavasarį minint 1948-ųjų gegužės 22-osios lietuvių didžiausios tremties 65-ąsias metines Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos paraginti miesto mokyklų moksleiviai sunešė ir uždegė šimtus žvakelių, prisimindami, jog tąkart iš Lietuvos buvo ištremta per tūkstančių tūkstančiai žmonių, iš jų per 11 tūkstančių vaikų. Nemažai jų mirė tremtyje arba pakeliui į tremtį.
„Tegul garbingas mūsų miesto jubiliejus atneša džiaugsmą, viltį, santaiką ir meilę į kiekvieno mūsų namus, tesuburia mus visus darbui ir kūrybai“, – tokiais žodžiais, 1993-aisiais pradėdama iškilmes, Gargždų miesto taryba kreipėsi į miestelėnus. Kiek išsipildė šie lūkesčiai? Vertėtų juk apie tai šiandien dorai pamąstyti…
