Nesenstantys donelaitiškieji pamokymai

Praėjusio penktadienio vakarą į Gargždų kultūros centro salę susirinko ištikimiausi teatro mylėtojai. Jiems magėjo pajausti K. Donelaitį šiuolaikiškai, pamatyti, kaip Agluonėnų klojimo teatro aktoriai atskleidžia poemos „Metai. Rudens gėrybės“ dvasią vaidindami. Juk viena – klausytis skaitymo, o kita – matyti spektaklį.

Šį kūrinį inscenizavo ir režisavo jaunas režisierius Domininkas Malajavas. Po spektaklio žiūrovai jam dėkojo už jaunat­višką žvilgsnį į K. Donelaitį. Hegzametru parašyti pamokymai, samprotavimai apie amžiną gyvenimo ratą nepaseno ir po 300 metų.

Atsivėrus scenos uždangai, net vaikai nuščiuvo salėje. Scenografija paprasta: ryškiausias akcentas – aukštai iškeltas ratas, amžinybės simbolis. Mąstai: sukasi ratas, byra laiko dulkės. K. Donelaičio kūrinį „Metai. Rudens gėrybės“ šiuolaikiškai pateikė 14 Agluonėnų klojimo teatro aktorių.

Spektaklio pradžioje – scenoje būrelis moterų, po to – vyrų ir tik vėliau jie šurmuliuoja visi kartu.

Pilni maišai – rudens derliaus simbolis. Tylus, tik su atodūsiais, jų tampymas simbolizuoja sunkų darbymetį. Tokia jau būrų dalia. Neišvengiamybė, su kuria jie susitaikę. Ir graudu regint juos, žvelgiančius į amžinybės ratą ir dainuojančius – suvokiančius, jog kitoks pasaulis nebus. Spektaklyje vaidinantys aktoriai įtaigiai kalbėjo hegzametru parašytomis eilėmis. Mąstyti vertė jų sukurti personažai – Ponas kiaulė, Malūnininkė, Mirties šlavėja. Jaudinantis mažųjų žmonių užtarimas – didžiaponių engiami vargdieniai. Jautriai paliesta lietuvybės tema.

Už spektaklį, jaunatvišką žvilgsnį į K. Donelaitį žiūrovai nuoširdžiai padėkojo režisieriui D. Malajavui. Paklausus, ar pavyko įgyvendinti kūrybinį sumanymą, Domininkas atsakė: „Kiek­vienas savaip mato ir girdi. Su kolektyvu aptarsime, stengsimės tobulėti.“ Jis akcentavo, jog ženklų, simbolių kalba spektaklyje stengtasi atskleisti donelaitiškąją dvasią. „Man patinka teatre gilus simbolio turinys, o ne forma“, – sakė režisierius, pridūręs, kad stengėsi perteikti humanišką autoriaus požiūrį. – Tai, kas buvo prieš 300 metų, tebėra aktualu ir šiandien. Dažnai žmonės į darbą eina kaip į lažą. Socialiniai sluoksniai irgi labai ryškūs.“ D. Malajavo manymu, Agluonėnų klojimo teatrui labai tinka šis kūrinys, nes K. Donelaitis kilęs iš Mažosios Lietuvos. Tačiau prisipažino, kad repetuoti teko ilgai, kol aktoriai „susiliejo“ su vaidinamais būrais.

Malūnininkės personažą kūrusi Danutė Jonulaitienė džiaugėsi jaunojo režisieriaus pastangomis, bendru kūrybiniu darbu.

Agluonėnų klojimo teatro aktorė, seniūnė Laima Tučienė prisipažino neįsivaizdavusi, kaip pastatysią šį spektaklį. Hegzametro vingrybės gražu, tačiau išmokti tekstą buvo sudėtinga. Ir visgi repetuodami agluonėniškiai įsijautė, pajuto kūrinio dvasią ir ją perteikė žiūrovams. „Džiaugiuosi, kad yra siužetas, veiksmas – ne vien tik eilės. Režisierius sudarė galimybę mums atskleisti kūrinio esmę taip, kaip suvokiame, – kalbėjo L. Tučienė akcentavusi, jog K. Donelaitis – šio krašto kūrėjas. – Agluonėnuose, Lietuvos Tūkstantmečiui skirtame Lietuvininkų ąžuolyne, pastatyti krikštai iškiliausioms Mažosios Lietuvos asmenybėms, tarp jų ir K. Donelaičiui.“

Priekulės kultūros centro, kuriam priklauso Agluonėnų skyrius, direktorė Alanta Zapalskienė džiaugėsi režisieriaus D. Malajavo premjera. „Jis puikiai susitvarkė su sudėtinga kūrybine užduotimi. Agluonėniškių sukurtas spektaklis suteikė galimybę prisiliesti prie donelaitiškojo laikotarpio dvasios“, – sakė ji.

Agluonėnų klojimo teatro aktoriai šį spektaklį vaidins Lietuvos dainų šventėje „Čia mano namai“, teatro dienoje.

• Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Jolanta Polekauskienė:

  – Prieš spektaklį nekantravau: kaipgi režisierius D. Malajavas interpretuos būrų gyvenimą, kad žiūrovas pajustų to meto dvasią, juk K. Donelaičio „Metai“ – sudėtingas kūrinys. Ir džiaugiuosi jo sėkme. Amžiną laiko tėkmę atskleidė per kasdienį sunkų būrų darbą. Žvilgsnis į moteriškąjį pradą, į vyriškąjį ir – scenoje visi kartu.

  Iškalbinga režisūrinė priemonė – simbolinis kiaulės pjovimas. Tai sočios žiemos akcentas. Vestuvės – irgi rudens gerovės ženklas. Spektaklyje pagauta ano meto dvasia, gyvenimo ritmas, žmonių samprata. Manau, kad režisieriui pavyko atskleisti „Metų“ autoriaus idėją – amžiną gyvenimo ratą. Laiko tėkmė tokia pati ir dabar, tik gyvenimo pobūdis kitoks. Beje, amžinybės temą sustiprino liuteroniška giesmė, šokio intarpas.

  Sudėtingus tekstus aktoriai prisijaukino ir perteikė tarsi savo išgyvenimus. Tai nuostabu, nes aktoriai – tik mėgėjai.

  Stiprus režisieriaus darbas, nustebinęs ir nudžiuginęs. Siūlyčiau, kad moksleiviai pamatytų šį spektaklį – „Metų“ interpretaciją.