Net Kiaulės metais kiaulės be perspektyvos

Seniau kaime, kai dar niekas nenumanė, kad kiaulės gali sirgti maru ir dar afrikiniu, beveik kiekviena šeima nusipenėdavo bent vieną bekoniuką, kurį dažniausiai skersdavo vėlai rudenį arba žiemą. Namuose netrukus pakvipdavo vėdarais, o vėliau ir rūkytomis dešromis bei kumpiais. Deja, kasmet kiaulių Lietuvoje mažėja. Tai patvirtina ir gargždiškis, apie 20 metų vertęsis mėsos prekyba turguje. Vis dėlto savo poreikiams kai kurie kaimo žmonės dar užsiaugina ir kiaulių, ir kitų gyvulių.

Nuo žviegimo – į mokyklą

Kai vaikystėje vieną žiemos dieną išgirsdavau, kad tėvai pjaus kiaulę, pirmiausia pagalvodavau, kur pasislėpti, kad tik negirdėčiau, kaip ji vargšė žviegs. Ką reiškia žviegia lyg skerdžiama, labai gerai suprantu. Sako, pasitaikydavę, kad iš tvarto tempiama kiaulė pabėgdavusi ir ją laukais tekdavę vaikytis. Vaiko akimis ta diena ir be deglosios pabėgimo buvo ypatinga. Iš vakaro pagalandami peiliai, o vieną, vadinamą dicinu, tik skerstuvių išvakarėse ir tematydavom. Nuo pat ryto kaičiami puodai vandens kiaulei tvilkyti, o per garus virtuvėje menkai ką bebuvo galima įžiūrėti. Atidarius duris, garai virste virsdavo laukan. Kai jau viskas skerstuvėms paruošta, vaikams belikdavo tik užsikimšti ausis įlindus į tolimiausią namų kampą.

„Vaikystėje, kai tėvai pjaudavo kiaulę, į mokyklą net septintą valandą išeidavau, kad tik negirdėčiau“, – šypsojosi gargždiškis Jonas, kuris apie 20 metų vėliau pats skerdė gyvulius, dorojo mėsą ir pardavinėjo Klaipėdos turguje. Ėmęsis šio verslo, per savaitę paskersdavęs šešias dažniausiai paršavedes kiaules, kurių mėsa pigesnė nei bekono. Iš patirties jis sako, jog bekono mėsa esanti šviesesnė, o senos kiaulės raudonesnė. „Turguje turėjome nuolatinių klientų, kurie mūsų atvežtą mėsą pirkdavo ne tik sau, bet ir barams, kavinėms. Nenorėdami prarasti klientų, perspėdavome, kai mėsa būdavo senesnio gyvulio“, – prisipažino vyriškis, beje, pajusdavęs, jei kiaulė būdavo penima degtinės raugalu.

Pirko net kraują

Turguje, pasak Jono, pirkdavo viską: nugarinę, kumpius, mentes, sprandinę, lašinius, plaučius, kepenis, širdis, galvas, ausis, kojas, net kiaulės kraują, už kurio litrą gaudavo litą, išvalytas žarnas vėdarams ir dešroms. „Storųjų žarnų kilogramas kainuodavo 2 litus, o plonąsias pardavinėjome metrais – 50 centų už metrą“, – pasakojo Jonas, sugebėdavęs kiaulę padurti ir išdoroti per valandą. Vyras prisiminė, jog kartą kieme papjautą kiaulę pamatęs pažįstamas chirurgas pajuokavo, kad Jonas galėtų būti jo asistentas, nes kiaulės sandara esanti panaši į žmogaus.

Paskerdus kiaulę norint parduoti jos mėsą privalomas veterinarijos gydytojo tyrimas dėl trichineliozės. Tam, pasak Jono, išpjaunama diafragmos dalis, o Klaipėdos turguje mėsa veterinarijos specialisto būdavo ištiriama dar kartą.

Gyvendamas mieste Jonas kiaulių neaugino, jų važiuodavo pirkti po visą Lietuvą. Iš pradžių kiaulių rasdavo ir artimesniuose rajonuose, vėliau jų ėmė mažėti. „Būdavo, parvažiuoji namo vidurnaktį, papjauni kiaulę, o jau penktą ryte esi turguje. Vėliau, sugriežtinus higienos reikalavimus, nebeleido skersti namie, atsirado daug skerdyklų. Jų buvo ir Gargžduose, ir Doviluose, ir Vėžaičiuose, ir Kretingalėje. Skerdimo kaina priklausė nuo kiaulės svorio, panašiai iki 40 litų“, – pasakojo Jonas, prisiminęs ne vieną nuotykį, kai pats skersdavo kiaules. Bene keisčiausias nutikimas, kai padurta kiaulė buvo užritinta ant stalo doroti, bet po kelių minučių ji vėl vaikščiojo po kiemą.

Laiko paršavedžių

Nors kiaulių Lietuvoje mažėja kaip ir jų laikytojų, vis dar pasitaiko, jog į „Bangą“ skaitytojai atneša skelbimą apie parduodamus paršiukus, bekonus ar kiaules, nupenėtus ekologiškais pašarais. Pasiteiravome, kaip artėjant Geltonosios kiaulės metams pagal kinų kalendorių sekėsi auginti lietuviškas kriukses.

Baitiškė Janina Vasiliauskienė pasidžiaugė, kad paršavedė praėjusį lapkritį atsivedė net 18 paršiukų. Bet iki 6 savaičių, kol juos pardavė, užaugo tik 12. Pirmoji tos pačios paršavedės vada ne tokia gausi – 12, o paaugo 11. „Įdėjus skelbimą į „Bangą“ paršiukus kaip mat išpirko. Jie iškeliavo į Vėžaičius, Judrėnus, Priekulę, Kretingalę. Kadangi dabar ne sezonas, už paršiukus gavau nuo 60 iki 75 eurų. Patys brangiausi būna pavasarį, kai didžiausia paklausa. O ji didelė todėl, kad šiltesnis oras, kad tvartuose atsiranda daugiau vietos, išginus kitus gyvulius ganytis. Brangūs būna ir anksti rudenį, po bulviakasio“, – pasakojo baitiškė, laikanti, karvę, arklį, ančių ir vištų. Visus ūkiškus darbus iš tėvų išmokusi Janina prisiminė, jog vaikystėje, kai pjaudavo kiaulę, būdavo pusnys sniego, tad kiaulės žarnas pirmiausia trindavo sniegu. Ir dabar ji, kai pjauna kiaulę, kepa kraujinius vėdarus, daro dešras, verda skrandynę – viską, ko išmokė mama ir močiutė.

Tiesa, skersti užsiaugintą kiaulę patiems ranka nekyla, tad samdantys skerdiką, kuriam už 170 kg svėrusios kiaulės skerdimą sumokėję 25 eurus. „Išpjaustė, išmėsinėjo, kaip paprašėm. Kraują gerai nuleido vėdarams“, – sakė moteris, bet pastebėjo, kad tokių skerdikų irgi reikia paieškoti.

2–3 paršavedes kelerius metus laikantis Petraičių kaimo ūkininkas, nenorėjęs atskleisti savo pavardės, pakalbintas telefonu pasidžiaugė, kad vos pasirodžius „Bangoje“ skelbimui apie parduodamus paršiukus, antrą dieną jų nelieka. „Turbūt mažai kas belaiko paršavedžių, kad taip greit išperka“, – svarstė vyriškis, gruodžio pradžioje pardavęs 7 paršiukus, kurių kartais kiaulės atsiveda 10 ar 12.

Jolanta Girdžiūnaitė iš Gelžinių sakė, jog jos sumanymas pardavinėti ne tik paršiukus, bet ir paaugintas kiaules, nepasiteisino. Prieš šventes moteris vis dėlto vieną kiaulę pardavė, antroji 160 kg kol kas dar kriuksi tvarte. „Su kiaulėmis daug darbo, auga ilgai, o naudos nėra. Parduoti geriau broilerius: ir užauga greičiau, ir mėšlo tiek kuopti nereikia“, – sakė Jolanta, dėl šeimos vis dėlto auginanti ir kiaulę.

Dėl maro – kompensacijos

Afrikinis kiaulių maras (AKM) nesitraukia iš Europos, jis siaučia ir Kinijoje.

Pirmasis šios ligos atvejis Lietuvoje užregistruotas 2014 m., kai buvo nušautas sergantis šernas. Skelbiama, kad 80 procentų šalies teritorijos yra užkrėsta AKM. Vykdant sustiprintą kiaulių ir šernų stebėseną, Nacionaliniame maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institute 2014 m. ištirta daugiau kaip 12 tūkst. šernų mėginių ir daugiau kaip 13 tūkst. kiaulių mėginių. 2015 m. ištirta daugiau kaip 12 tūkst. šernų ir apie 25 tūkst. kiaulių mėginių. Buvo tiriami visi rastų šernų gaišenų, o užkrėstose teritorijose ir visų sumedžiotų šernų mėginiai.

Praėjusiais metais AKM nustatytas 47 Lietuvos ūkiuose kiaulių laikymo vietose, tačiau Vakarų Lietuvoje neužfiksuotas nė vienas šios ligos atvejis.

Lietuvos žemės ūkio ministerija informuoja, kad kiaulių laikytojai, atsisakantys jų auginimo afrikinio kiaulių maro paliestuose šalies regionuose ir norintys gauti kompensacijas, paraiškas savivaldybėms dar gali pateikti iki vasario 1 d. Sąlygas atitinkantiems pareiškėjams bus mokama 100 eurų išmoka už kiekvieną paskerstą kiaulę. Paraiškas kviečiami teikti atsisakantieji kiaulių auginimo, jeigu jų kiaulių laikymo vietos yra rajonuose, kuriuose 2018 metais nustatyti AKM. Informacija apie šiuos rajonus skelbiama Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos interneto svetainėje adresu http://vmvt.lt/naujienos/informacija-apie-afrikini-kiauliu-mara-0.

• „Tos mėsos dalys, kurios turi būti prirengtos rūkymui, jos yra sūdomos. Tai bus kumpiai, nugarinės, ausys, kojos ir galva. Nors galva greit genda ir patariama ji greičiau suvalgyti. Minėtus mėsos gabalus ištrinti druska, pridedant 1 šaukštą salietros ir 25 šaukštus cukraus. Druska trinti labai gerai, neaplenkiant raukšles, nelygumus ir svarbiausia prie kaulų. Paskui sudėti į švarų medinį indą. Pirmiau sudėti kumpius, lašinius, paskiau tarpus užpildyti smulkiais šmotukais: ausimis ir kojomis. Sūrymą darant kiekvieniems 3 litrams vandens dėti ½ kilogramo druskos ir truputį salietros. Taip pat pridėti prieskonių: svogūnų, lauro lapų, petruškų ir salierų. Druską dėti, kai vanduo sušyla. Virinti tol, kol nustoja sūrymas putoti. Sūrymą nusunkus ir atvėsinus, užpilti ant mėsos. Paskui prislėgti švaria lentele ir akmeniu, – rašoma 1929 m. „Ūkininko patarėjo“ 24 numerio straipsnyje „Kiaulių pjovimui artėjant“. – Po dviejų savaičių mėsą jau galima rūkyti.“

Laima ŠVEISTRYTĖ

Asociatyvi nuotr.