• 30 rugsėjo, 2022
|

Netaupykime gerumo

Diana CIPARIENĖ
Gargždiškė

Mano močiutė mėgdavo sakyti „Geriau gailėtis, ką padarei, negu to, ko nepadarei“ ir smagiai nusijuokdavo. Dažniau prisimenu šį posakį, kada stebiu žmonių bendravimą. Kokia šiluma užlieja širdį, kai žilas galvas suglaudę, akis drėgnumu suvilgę brolis sesei pasako „tu juk žinai, bet aš tave, sese, taip myliu“ „ir aš tave, broli, myliu labai“. Tokį momentą mano žvilgsnis aną šeštadienį užfiksavo gražioje šeimos šventėje. Tų dėdžių ir tetų amžius sidabrinis ir gyvenimo kelio nueita didžioji dalis. Jie puikiai žino, kad turi tai pasakyti, privalo, kol dar laikas, kol yra proga ir galimybė. Pasisavinau šios akimirkos grožį ir į savo prisiminimų kraitelę įsidėjau kaip perlą. Turbūt buvau pasiilgusi paprasto artimųjų susitikimo ir bendravimo džiaugsmo. Pasikroviau nuo širdingo buvimo drauge ir grįžau namo turtinga.


O Jūs ar esate be progos ir jokio preteksto pasakę žmogui malonių žodžių? Tiesiog šiaip, pasitaikius progai? Ar paėmėte už rankos? Ar stebėjote reakcijas? Jeigu to seniai nedarėte, pats laikas prisiminti. Čia ir dabar mes kuriame gyvenimą. Rytojus gali būti ne toks, kokio laukiame. O gal vis naiviai galvojame: va, po pusmečio arba kažkada tai bus geriau ir bus tinkama proga.


Paskutinių metų, o dabar ir mėnesių įvykiai mus stipriai pakeitė, paveikė, sukrėtė. Pandemija atėmė apkabinimus, bučinukus į žandus ir netgi rankos paspaudimus. Gal šios gražios artimybės dar sugrįš, bet tikrai ne pas visus. Ar susimąstėme, ko netenkam, nors daug kam gal gerai kaip yra…
Siaubingas Rusijos sukeltas karas atima iš mūsų nepakeliamai daug. Stebiu, kaip apsikabina ukrainiečiai atsisveikindami, nes dalis šeimos iškeliauja, o kažkas lieka kovoti, saugoti ir ginti namus. Mūsų nuostabusis poetas Vytautas Mačernis gražiai sudėliojo mintį, nors ir jauna jo siela iškeliavo: „Gyvenimas naktis, bet jos skliautai žvaigždėti…“ Žvaigždėti dėl šalia esančių mylimukų, tų, kuriuos turime šalia, gal feisbuke, gal dar kažkur. Žvaigždėti dėl vilties.

Pavasaris visada vilties metas, bent jau man. Bunda gamta, grįžta paukščiai, kurie kuriasi, tvarkosi ir tarsi primena, kad ir mums laikas imtis aktyvesnės veiklos. Artėja šv. Velykos, Prisikėlimo šventė. Tvarkome namus, sodus, puolam į šiltnamius ar tiesiog balkoną prasišluojam. Nesvarbu, bet esame savo namuose. Į juos grįš vaikai arba mes lėksim aplankyti tėvų, artimųjų. Padėkosim Aukščiausiajam, kad turim tiek progų ir laiko gražiam bendravimui, padaryti tai, ko dar nepadarėm. Apkabinau savo vyresnėlį, kuris pirmadienį saugiai grįžo į namus po keleto mėnesių darbų jūroje, ir spoksau, ir stebiu, ir geriu tą susitikimo džiaugsmingą emociją ir noriu, kad tai nesibaigtų. Dėkoju už šią akimirką, o mintyse atsigamina dar jaunystėje išmoktos M. Martinaičio eilės, kurios taip tinka būtent šiam pavasariui.


Ligi pavasario
suguldžiau sėklas,
užmigdžiau žiedus
ir užspaudžiau
paskutinių daigų akis.
Sėdžiu dabar
ir galvoju:
kad tik užtektų žmonių
valgyti duonai,
kad tik užtektų žmonių
pavasarį,
kai atsibus sėklos.
Dieve duok,
kad atsimerkę žiedai
vėl mus matytų visus,
gražiai skubančius,
kad mūsų užtektų
kiekvienam
sugrįžusiam paukščiui.


Nelaikykime savyje gerumo, iškalbėkime jį, kol pavasaris, kol viltis, kol turime galimybę. Ir geriau avansu nei pavėluotai. Su pavasariu ir artėjančiu Prisikėlimu!

4 Komentarai

  • Ačiū Dijana už nuostabias mintis ir žodžius.Tu savo gyvenimu irodai,kad valios ir tikslų neimanoma [alaužti jokioms pandemijoms ir piktoms vėtroms..

  • Ačiū Dijana už nuostabias mintis ir žodžius.Tu savo gyvenimu irodai,kad valios ir tikslų neimanoma [alaužti jokioms pandemijoms ir piktoms vėtroms..

  • Labai šiltas straipsnis,pasiilgau tavęs drauge,dažnai prisimenu mūsų draugystę,linkėjimai tavo visai šeimai😍

  • Širdis nustojo plakus skaitant tavo sielos išpažintį net verkt iš laimės noris, kaip tiksliai žodis žodin išsakiai ką norėtumėm pasakyti bet pritrūksta drąsos ir žodžių

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių