Netikėta sėkmė

Humoreska

Kambarėlyje sėdi du senoliai – vyras su žmona ir tyliai šnekučiuojasi. Staiga pasigirsta stiprus garsas, lyg kažkas kieta iš aukštai pabirtų. Abu suklūsta.

– Tikriausiai džiovinti žirniai iš spintelės ant grindų išsipylė? – mąsto vyras.

– Baik juokus, Antanai, iš kur pas mus žirniai, juk žinai, kad mes seniai jų nebeįperkame.

– Bet kažkas byrėjo?

– Gal, sakau, svarovskio kristalai? – nedrąsiai spėja žmonelė.

– Nenusišnekėk – iš kur pas mus tokios brangenybės?

– Kodėl gi ne, – sublizga senutės akys. – Čia pat Kalėdos – stebuklų metas, gal ir mums nors kartą gyvenime nusišypsojo netikėta sėkmė – ėmė ir nukrito laimė kaip iš dangaus. Nueik ir pažiūrėk, vis vien nieko neveiki, tiktai sensti.

Kad ir netikėdamas, pakilo Antanas nuo kėdės ir išėjo aiškintis. Gerą pusvalandį jis brazdėjo, kažkur laipiojo, lyg ir šūkavo. Senolė įsitempusi klausėsi, vis labiau įtikėdama savo versija. Prasivėrė durys, ir pasirodė Antanas. Tokio laimingo savo vyrelio ji gyvenime nebuvo mačiusi – šypsena iki ausų, akys spindi:

– Brangioji mano, tu buvai teisi. Dabar tai pagyvensime.

– Ar aš nesakiau, – senutė net pašoko ir virpančiu balsu paklausė, – ar daug radai?

– Neradau, nes jau tamsoka.

– Tai ko toks laimingas?

– Spėju, kad labai daug tų kristalų prikrito.

– Iš ko sprendi?

– Stoge – va tokia skylė, – išraiškingai rankomis parodo Antanas.

Algimantas VAŠKYS