Nieko nėra naujesnio

Klausti sutikus pažįstamą, kas naujesnio, kažin ar verta. Ypač reikia vengti klausimo, kas geresnio. Nors šiaip ar taip kalba vis tiek pasisuks apie tą patį – ir tas blogai, ir anas, ir čia nieko gero, o čia tai visai apverktina. O dar jeigu apie sveikatą užklausi, tai pokalbis kaip reikiant užsitęs. Turim kuo skųstis, o kadangi tie, kas gali situaciją pakeisti, nemato, negirdi ir neklauso, tai tenka guostis vienas kitam. Užtat darosi visai smagu pakalbėti apie orą ir, žinoma, apie ateinančias besibaigiančių metų šventes.
Astrologai ir meteorologai lyg susitarę rašo, žada, visokeriopų sėkmių pranašauja, tik, deja, vis pro šalį. Ar prietaisai paseno, ar žvaigždės jiems kitaip šviečia? Dažniausiai tai netgi atvirkščiai išeina: rašo, kad snigs, o šviečia saulė, masina dideliais turtais, o čia, žiūrėk, jau taikosi kas apgauti ar nenumatytos išlaidos atsivijo. Gal tik senieji gamtos ženklų skaitytojai daugiausia tiesos pasako. Etnologas Libertas Klimka liepė stebėti dienas po gruodžio 13-osios. Gruodžio 13-oji dar kitaip žinoma kaip šv. Liucijos arba Šviesos diena. Jeigu tądien snieguota, tai visas sausis toks sniegingas būsiąs. Gruodžio 14-oji, esą, atitinka vasario orus, taigi jau galime spręsti, kad žiema bus kaip reikiant. Daug pasakančios ir zuikių pėdos sniege, bet kur čia jas mieste pamatysi. Va, šuniukų krūveles tai taip, bet jos kalba ne apie orus, o tik apie šeimininkų nevalyvumą. Gyvendamas mieste žmogus esi gerokai nuo gamtos atskirtas, todėl matai mažiau grožio, o daugiau to, kas trukdo patogiai gyventi – nevalytus kiemus, susiaurėjusias gatves ar apledėjusius šaligatvius. Tuomet ne grožis rūpi, o kaip čia sveikam namus pasiekti.
Pagal svetimų tautų kalendorius ateinantys metai, sako, būsią Juodojo triušio. Tegul būna, triušis visai gražus gyvūnėlis, toks minkštas, pūkuotas, tik, bėda, kad visą laiką graužia. Vis jam ūsai kruta. Vadinasi, daug maisto reikės, o per žinias nuolat girdim apie pasaulyje augantį badą. Netgi Jungtinių Tautų Organizacija autoritetingai paskelbė, kad šiuo metu didžiausia problema ne klimato kaita, o socialinė nelygybė. Darnų pasaulio vystymąsi stabdo būtent didėjantis žmonių skurdas. Teigiama, kad pasaulyje gyvena 8 milijardai žmonių ir pusė jų turi socialinių problemų. Aišku, jeigu žmogus nepavalgęs, jam tikrai nerūpi klimato kaita ar kažkur vykstantis karas. Negana to, JTO mokslininkai teigia, kad apskritai pasaulis pasidarė amoralus. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, todėl sakoma: juokis šiandien, nes rytoj gali būti dar blogiau.
Man labai patiko vienos radijo laidos pašnekovės mintys. Į klausimą, kaip gyveni, ji atsakė paprastai: „Kaip trijų žvaigždučių viešbutyje. Kambaryje šilta, turiu švarią lovą ir esu pavalgiusi.“ Jeigu taip visi apribotų savo poreikius, galbūt ir besaikis vartojimas išsikvėptų? Na, bet pradžioje tektų uždrausti reklamą, kuri yra stipriausias besaikį vartojimą skatinantis veiksnys. Nors visi žinome, kad reklamos pagrindas – apgavystė, vis tiek laikas nuo laiko jai neatsispiriame. Žinoma, galima sakyti – nepasiduok reklamai, nepirk, nevartok. Betgi čia tas pats kaip azartiškam lošėjui sakyti – nelošk. Pagal kelionių, maisto, pramogų pirkimo mastus panašu, kad naujus metus pradėsime tyliai, kukliai ir gerokai susirūpinę dėl sunykusių santaupų. Kad bent visiems pavyktų išsaugoti tą trijų žvaigždučių viešbučio servisą.
Vis dėlto gražus švenčių laukimo metas, kai Lietuva tarsi padvigubėja, priplūsta žmonių, kai į namus Kalėdoms sugrįžta (ne)emigrantai. Apskritai įdomi būtų tokia statistika, ar dar liko šeimų, kuriose nebūtų nė vieno išvykusio gyventi į kitas šalis. Gal todėl šventės Lietuvoje tiesiog persmelktos laukimu ir jauduliu? Tokie ir mūsų Gargždai, per didžiąsias metų šventes pavirstantys į daugiatautį miestą. Emigrantams kaip ir paukščiams – orai nieko nereiškia. Jie sugrįžta, kada jiems reikia. Nors vis daugėja kalbų apie spartų tradicijų nykimą, peršamos globalistų idėjos, Europa matoma kaip bendra tėvynė, bet ateina šventės ir visos madingosios teorijos ir nuostatos subliūkšta – nugali gimtinės trauka. Štai skrydžio į namus metu garsi amerikiečių krepšininkė, dešimt mėnesių praleidusi Rusijos kalėjimuose, niekaip negalėjo liautis kalbėjusi. Net dvylika valandų ji šnekino tautiečius, lėktuvo komandą – taip buvo pasiilgusi gimtosios kalbos skambėjimo.
Taigi, geros naujienos, įdomios ir reikalingos naujovės visada laukiamos, bet to, kas užkoduota mūsų savastyje, jos nepakeis. Kaip viename savo straipsnyje yra pasakęs kraštietis filosofas Alvydas Jokubaitis: „Nieko nėra naujesnio už senas Kalėdas.“