Norisi tikėti
Vladimiras Putinas, Angela Merkel, Barakas Obama, net popiežius Pranciškus sėdi ant klozeto. Tokioje būsenoje pavaizduoti pasaulio galinguosius šovė mintis vienai Italijos fotografei. Vadinti ją menininke net liežuvis neapsiverčia. Pasaulio galingųjų apnuoginimo akcija – pigus triukas, siekiant populiarumo.
Žinoma, po žudynių Paryžiaus „Charlie Hedbo“ redakcijoje kone viską galima įvilkti į žodžio, kūrybinės laisvės rūbą. Galėčiau šiose „Žurnalisto pastabose“ išmaudyti šalies ir vietos politikus, kunigus gandų, paskalų voniose, pripiešti jiems kyšininkų, donžuanų ar tiesiog melagių etikečių ir po to, kai visų ietys susmigs į mane, pasakyti tris stebuklingus žodžius „Je suis Charlie“. Vadinasi, tai tiesiog mano nuomonė, tiesiog kūryba, mano žodžio laisvė, kuria pasinaudojau. „Patyčios teisinamos esą reikalinga drąsa išjuokti bet kokius „galios centrus“, o religijos esančios „pačios didžiausios pasaulyje korporacijos“, tad iš jų tyčiotis esą tiesiog būtina“, – sarkastiškai pastebi kunigas Robertas Grigas. Tačiau jis taip pat primena, kad tokiu atveju prapuola elementarus Jėzaus dėsnis: „Nedaryk kitam to, ko pats sau nelinki.“ Traukiame vaikus iš patyčių, kurios priveda net iki savižudybių, liūno, tačiau kokį pavyzdį rodome? Turbūt nė vienas nenorėtume būti patupdyti tualete Italijos menininkės vaizduotėje ar išjuokti „Charlie Hedbo“ puslapiuose. Kritika dėl kritikos nieko verta, mąstantis žmogus mėgsta faktų ir argumentų kalbą.
Į mano rankas atsitiktinai papuolė „Charlie Hedbo“ numeris. Tiesą sakant labai greitai jį perverčiau. Ne todėl, kad esu primiršusi prancūzų kalbą, tiesiog akis badantys vaizdeliai nebuvo mieli širdžiai. Popiežius su peiliu burnoje, paplūdimyje gulintis nukryžiuotas Jėzus ir vulgarios scenos nepakėlė ūpo, priešingai… Nėra ko lyginti su Lietuvoje leistu satyros ir humoro žurnalu „Šluota“. Čia buvo spausdinami satyriniai ir humoristiniai rašiniai, piešiniai, karikatūros visuomenės, politikos, kultūros, buities temomis. Kiekvienam skaitančiajam žurnalas padovanodavo geros nuotaikos užtaisą, šypseną, tačiau neversdavo slėpti akių po šluota ir demonstratyviai juoktis iš to, kas kitam šventa.
Manau, klysta tie nūdienos profesionalai, kurie tvirtina, kad žmonėms apetitą kelia neigiamos naujienos, politinės rietenos, skandalai. Laikraščio „Banga“ patirtis liudija ką kitą. Neseniai pradėjome aktyvinti laikraščio „Facebook“ puslapį. Ypatingo susidomėjimo sulaukė viena nuotrauka. Tai nebuvo politikai, tai nebuvo rajono įstaigų vadovai – viso labo tik viena gargždiškių Anželinos ir Tomo Papievių šeima, kuri per Trijų Karalių šventę susilaukė trynukų. Akivaizdu, kad palankus jų šeimyninio portreto vertinimas atspindi mūsų pačių šeimyninės laimės troškimą. Istorijos, kaip princas ir princesė gyveno ilgai ir laimingai, visada randa savo skaitytoją. Toliau pagal populiarumą rikiuojasi žinios apie naujas lankytinas vietas rajone. Utrių kalno slidinėjimo trasa ir Gargždų „Minijos“ kino teatras – naujienos, kurioms retas liko abejingas. Įvairiausi konkursai, darželinukų akcijos, pasirodymai taip pat šturmuoja populiarumo aukštumas. Išvada elementari – rajono gyventojai svajoja apie šeimyninę laimę, linksmą gyvenimą ir atžalas.
Kur kas sudėtingiau sudominti informacija apie vietos politikų priimamus sprendimus, kurpiamas ateities vizijas, teritorijų planavimo procesus. Dalis gyventojų, jei tai nesusiję su jų kiemu, tokias žinias peršoka it besimėtančias šiukšles. Nepaisant to, netaikome pigios taktikos ir vietos politikų nesodiname ant klozeto vien tam, kad pritrauktume skaitytojų. Viskam yra ribos. Žodžio ir kūrybos laisvė yra vertybė tol, kol ji nepažeidžia kito teisių. Kad etika neliktų tik popieriuose, šią savaitę buvo įkurta nauja Visuomenės informavimo etikos asociacija. Viena iš jos atsiradimo iniciatorių ir steigėjų – Nacionalinė rajonų ir miestų laikraščių leidėjų asociacija, kuriai priklauso ir Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“. Anot Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininko Dainiaus Radzevičiaus, tai istorinis įvykis, kuris žymi naują tikros žiniasklaidos savitvarkos pradžią. Norisi tikėti.
