Nuoširdumo ir tikrumo
Pirmą kartą į profesinės šventės minėjimą šiemet buvo pakviesti rajono kultūros darbuotojai. Iškilmei labai tiko erdvė – atnaujinti Priekulės kultūros centro namai. Rengėjai kiekvieną smulkmeną apmąstė, tačiau jaudinosi iki širdies gelmių: kolegos pastebės kiekvieną klaidą… Bet pagalvoji: juk pakvietė į šventę, nuoširdžiai bendrystei, o ne kritikuoti, klaidas analizuoti.
Jaudulio neišvengė pagerbtas dešimtukas. Pagarbos nominacija vicemerei galėjo būti suvokta nevienareikšmiškai. Tačiau Kultūros skyriaus vedėjas itin aiškiai sudėliojo: „Dėl bet kokio projekto nuėjęs galėjai su ja pasitarti. Neapkalbėjo, neniekino, nežemino. Visada suprato ir padėjo.“ Scenoje nominantė susigraudino: per savo gyvenimą padėkos raštų yra gavusi, bet nominacijos – ne. Rodos, tokia smulkmena valdžios žmogui, bet sujaudino. Juk dažniau politikai kaltinami nei giriami. Ką ten – nuoširdžiai vanojami.
Pasibaigus iškilmėms, vicemerė šių eilučių autorei prasitarė: „Aš tikiu, kad nuoširdžiai mane apdovanojo. Juk iš tiesų ne vien savo pareigas atlikau – padarydavau ir tai, kas man nepriklausė. Ir išdrįso mane nominuoti – kitos partijos galėjo įsižeisti.“ Vicemerės žodžiuose – ir džiaugsmas, ir abejonės. Nuoširdumas labai svarbu: ko vertas apdovanojimas iš išskaičiavimo? Doram žmogui tai gali būti našta visam gyvenimui. Tačiau šiuo atveju, manau, nereikėjo abejoti: užkulisiuose gyvai šnekama, kaip ji nuoširdžiai rūpinosi kultūros darbuotojais.
Mes dažnai pasigendame nuoširdumo ir tikrumo. Apgailestaujame, kad tai žmonių santykiuose tampa deficitu. Neabejoju, jog tam tikros įtakos turi televizijos laidos, kurių dalyviai atrodo gražūs ir laimingi, bet nedrįsta pasakyti, kas yra už tos kaukės. Daugeliui formuojasi nuomonė, jog tai teigiamas bendravimo būdas. Tiesa, pasitaiko visko. Neseniai viena gražuolė verkšleno, kad nebepasitiki savo vyru. Oi, kaip tai svarbu visai Lietuvai… O gal svarbu: juk statistika skelbia, kad pastaraisiais metais pusė santuokų subyra.
Racionalumas, išskaičiavimas įsigali ne tik darbuotojų kolektyvuose, partijose, bet ir tarp giminių. Koks šaltis nusmelkia, kai prie vaišių stalo susirinkę giminaičiai šilto žodžio neištaria asmeninę sukaktį švenčiančiam artimajam, tarsi būtų pamiršę, ko atėję.
Teko dalyvauti viename renginyje, kuriame dalyvavo bendraminčiai arba tai misijai prijaučiantys žmonės. Kai visuomenėje žinomas mokslo vyras nepagarbiai prašneko apie savo kolegas, taip pat nusipelniusius savo kraštui, susigūžiau. Kodėl verčia abejoti pažįstamo ir gerbiamo žmogaus padorumu? Tokio nuoširdaus proveržio tikrai nereikia.
Beveik pusę gyvenimo praleidusios Amerikoje dvi gargždiškės seserys parsivežė kitokios patirties. Gyvendamos emigrantų mieste – daugiamilijoniniame Niujorke, stebėjosi draugiškais, geranoriškais žmonėmis ir mokėsi iš jų. Gatvėje pasiteiravus mandagiai paaiškins ir parodys ieškomą objektą. Arba atsakys, kad nežino. Kalbantis apie šalį, kurioje gyveni, pašnekovas neištars nieko užgaulaus – tik gerus dalykus apie ją prisimins. Jaunimas gerbia vyresniuosius – jokių įžeidinėjimų. Per amžius čia skiepijama pagarba kiekvienam – nesvarbu, kokios rasės, tautybės, lyties, tikėjimo ar amžiaus. Apie tai ne tik kalbama, rašoma, bet ir daroma.
Pasisėmusios amerikietiškos kultūros šios moterys negali kitaip elgtis ir grįžusios į gimtinę. „Pamačiusi iš parduotuvės su nešuliu grįžtančią senjorę, pasisiūlau padėti. Taip elgiuosi ir kitose panašiose situacijose“, – pasakojo jos.
Betgi vienas lauke – ne karys.
