Onkologiniams ligoniams atgauti ramybę padeda likimo broliai
Klaipėdos Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė priminė, kad pirmiausia žmogus pats turi norėti padėti sau. Į tą pačią situaciją galima žiūrėti su liūdesiu ir gailesčiu, kuris žmogų gali sunaikinti, bet galima ir su sveiku humoru.
Kasmet onkologinėmis ligomis Lietuvoje suserga 18 tūkst. žmonių. Pasaulio sveikatos organizacija prognozuoja, jog 2040 metais onkologinės ligos bus dažniausia mirties priežastis pasaulyje. Tačiau Šv. Pranciškaus onkologijos centro direktorė Aldona Kerpytė ir Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos RBKV skyriaus vedėja Daiva Nakrošienė Gargžduose Jono Lankučio viešojoje bibliotekoje moterims kalbėjo ne apie mirtį, o apie galimybę padėti sau ir kitiems, jei tektų stoti į akistatą su vėžiu.
Iš nevilties – į viltį
Antrą dešimtmetį Klaipėdoje veikiantis pirmasis Baltijos šalyse dvasinės ir psichosocialinės pagalbos centras onkologiniams ligoniams ir jų artimiesiems 2008 m. pavadintas Šv. Pranciškaus onkologijos centru. Jo vadovė Aldona Kerpytė, 20 metų vadovavusi Kretingos viešajai bibliotekai, prieš 18 metų pirmą kartą išgirdo gąsdinančią vėžio diagnozę. Vėliau dar du kartus liga sugrįžo. „Ieškodama atsakymų, kaip toliau gyventi, ieškojau žmonių, kurie gyvena su šia liga. Kaip nemirti anksčiau nei lemta?“ – pagalbos sau paiešką prisiminė A. Kerpytė ir pristatė žurnalistikos studentės Sandros Kindiuk filmą „Šviesa ryškiausia tamsoje“. Jame išgyvenimais dalijasi onkologiniai ligoniai, dvasios ramybę radę Šv. Pranciškaus onkologijos centre. Atsiverdami jie įrodė, koks svarbus yra žmogaus ryšys su Dievu, bendruomeniškumas, kuris sieja šio centro lankytojus. Prieš tai jautęsi vėžio įvaryti į kampą čia jie susigrąžina viltį. Nemokami muzikos, dailės terapijos, šokių užsiėmimai, mankštos, psichologų konsultacijos, dvasinė brolių pranciškonų pagalba, kaip sakė A. Kerpytė, nukreipia ligonių mintis, padeda patirti bendrumo jausmą. Apie 50 centro savanorių, tarp kurių dauguma išgyvenusių onkologines ligas, rūpinasi tais, kuriems padrąsinančio žodžio reikia dabar.
„Mes čia esame ne tam, kad palydėtume žmogų į mirtį, o kad duotume vilties dozę“, – filme „Šviesa ryškiausia tamsoje“ sako pranciškonų vienuolis Benediktas Jurčys, kuris 2004 m. ėmė įgyvendinti onkologijos centro Klaipėdoje idėją.
Kai žmonės, kurie lanko Šv. Pranciškaus onkologijos centrą, ateina pas gydytojus, jie, pasak A. Kerpytės, mato, kad su ligoniais vyksta neįtikėtini dalykai: „Kai esam kartu, mes vieni kitus palaikom. Vyksta transplantacija iš liūdesio ir nevilties į viltį, iš mirties baimės – į gyvenimą.“
Naujas gyvenimas
Storą odą per gyvenimą užsiauginęs Kazimieras Šv. Pranciškaus onkologijos centre sako atradęs dvasinę ramybę. Anot filmo autorės, čia jis laimėjo kovą ne tik su liga, bet ir su priklausomybe, o užmegztas artimesnis ryšys su Dievu suteikė kūrybinio įkvėpimo.
Nors ligoniai turi artimų juos mylinčių žmonių, tačiau dažnai pasijunta vieniši. Taip jautėsi ir Ilona. Pamatę akyse nykstančią moterį, gydytojai įtikino ją apsilankyti Šv. Pranciškaus onkologijos centre. „Iki ligos mano gyvenimas buvo monotoniškas: darbas – namai, ir daugiau nieko“, – sakė moteris, centre atradusi bendraminčių ir malonios veiklos, kuri padėjo atsigauti.
Centro direktorė A. Kerpytė priminė, kad pirmiausia žmogus pats turi norėti padėti sau. Į tą pačią situaciją galima žiūrėti su liūdesiu ir gailesčiu, kuris žmogų gali sunaikinti, bet galima ir su sveiku humoru. Taip ji prisiminė „Vilties piligrimų“, vėžiu sergančių žmonių ir jų artimųjų, kelionę į Italiją. Ta kelionė tada atrodžiusi kaip paskutinė gyvenimo kelionė, bet joje keliautojai net kopė į kalnus. Su jais važiavusi gėlininkė pamačiusi labai gražias kapines. „Pasidarykim bendrą nuotrauką“, – entuziastingai pakvietė moteris. A. Kerpytė ir dabar prisiminusi neslėpė šypsenos: „Įsivaizduojate, onkologiniai ligoniai fotografuojasi kapinėse!“
Mintimis apie susidūrimą su onkologine liga J. Lankučio viešojoje bibliotekoje dalijosi „Bangos“ redaktorė Vilija Butkuvienė. Ji ragino pasikliauti gydytojais, medicina, vengti kraštutinumų, mylėti žmones, mokėti atleisti, nelaikyti savyje pykčio, skirti laiko artimiesiems ir būti jautresniems šalia esančiam žmogui.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.
