Vaikai šiandien labiau bijo būti nepriimti nei suklysti: ką iš tiesų išgyvena šiandieninis jaunimas?
Vis dažniau girdime apie jaunimo nerimą, vienišumą ir emocinį nuovargį. Tačiau už šių žodžių slypi ne statistika, o tikri jauni žmonės, kurie iš išorės atrodo, kad su jais viskas gerai, nors viduje dažnai jaučiasi visai kitaip. Apie tai, kas šiandien labiausiai slegia jaunimą, kada emociniai sunkumai tampa rimtu signalu ir ko tėvai dažniausiai nepastebi, kalbamės su nuo šių metų sausio Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biuro darbuotojų gretas pastiprinusia jaunimo psichologe Aurelija MOCKUVIENE.
Trūksta saugumo jausmo
– Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie jaunimo nerimą ir vienišumą. Ar šiandien tikrai auga karta, kuriai emociškai yra sunkiau nei ankstesnėms?
– Man, kaip psichologei, šis klausimas kyla labai dažnai. Atsakymas nėra toks paprastas – tai nėra vien tik „taip“ arba „ne“. Tačiau tyrimai tikrai rodo, kad jaunų žmonių patiriamas nerimas, vienišumas ir emociniai sunkumai šiandien yra labai ryškūs. Per pastaruosius dešimtmečius nerimo sutrikimų tarp jaunimo padaugėjo, o vis daugiau jaunų žmonių patys sako, kad jaučiasi vieniši.
Tai labai matosi ir kasdienėje praktikoje. Šiandien daug vaikų jaučiasi atsitraukę, izoliuoti, tarsi ne iki galo priklausantys. Mokykloje tas vienišumas ypač sustiprėja – ten, kur labiausiai norisi būti priimtam, dažnai atsiranda jausmas, kad esi paliktas nuošalyje. Iš to kyla didelis vidinis nerimas, nuolatinis savęs vertinimas, lyginimasis su kitais. Ilgainiui tas nerimas išvargina – ir tada jau kalbame apie emocinį nuovargį, kai vaikui darosi sunku ne tik būti tarp kitų, bet ir tiesiog su savimi.
– Jei reikėtų vienu sakiniu įvardyti didžiausią šiandieninio jaunimo emocinę problemą – kas tai būtų?
– Saugumo jausmo trūkumas santykyje su kitais. Daug jaunų žmonių šiandien gyvena su nuolatiniu vidiniu nerimu – jie labai jautriai stebi, kaip yra matomi, ar yra priimami, ar pritampa. Ir kai to saugumo trūksta, tada atsiranda visa kita – vienišumas, nerimas, nuolatinis savęs vertinimas.
– Ar šiandien paaugliams tikrai sunkiau nei anksčiau, ar tiesiog ši karta nebeslepia savo jausmų taip, kaip tai darė ankstesnės?
– Man atrodo, kad čia yra ir viena, ir kita. Bet spaudimo tikrai yra daugiau. Šiandien jauni žmonės auga aplinkoje, kur labai daug „kaip turėčiau būti“. Socialiniuose tinkluose nuolat matomi idealizuoti gyvenimai, kurie dažnai neturi daug bendro su realybe, bet vis tiek kuria jausmą, kad turiu atitikti.
Prie to prisideda ir išorinis spaudimas – iš tėvų, iš mokyklos, iš aplinkos lūkesčių. Tačiau kartu ši karta tikrai drąsesnė kalbėti apie savo jausmus. Ir tai yra labai svarbu – nes kai žmogus pradeda įvardyti, kas vyksta viduje, atsiranda galimybė būti išgirstam ir nelikti su tuo vienam.
Socialinių tinklų įtaka
– Užsiminėte apie socialinius tinklus. Sakykite, kokią įtaką jie daro jaunimo savijautai – labiau padeda ar vis dėlto didina spaudimą?
– Kaip ir minėjau, mano nuomone, šiandien jie dažniau didina spaudimą jaunam žmogui. Nuolat matant kitų gyvenimus, labai lengvai atsiranda lyginimasis ir jausmas, kad turi būti geresnis, gražesnis, sėkmingesnis. Net ir suprantant, kad tai nėra visa realybė, tas poveikis vis tiek išlieka.
Tiesa, kai kuriems socialiniai tinklai tampa vieta, kur galima rasti panašiai jaučiančių žmonių ir bent trumpam pasijusti mažiau vienišam. Tačiau dažnai po to lieka sunkus jausmas – tarsi esi nepakankamas toks, koks esi.
– Kada emociniai sunkumai tampa nebe laikina būsena, o rimtu signalu, kad jaunam žmogui jau reikia pagalbos?
– Emociniai sunkumai yra natūrali augimo dalis, ypač jaunuoliui, kuris dar tik mokosi pažinti save, savo jausmus ir vietą pasaulyje. Tačiau kartais jie tampa nebe laikini, o tylus signalas, kad viduje darosi per sunku.
Sunerimti verta tada, kai jaunas žmogus tarsi nutolsta nuo kitų, nuo savęs, nuo to, kas anksčiau buvo svarbu. Kai liūdesys ar įtampa užsitęsia, kai viskas pradeda atrodyti beprasmiška, kai nebesinori kalbėtis ar net gyventi – tai jau nėra kažkas, kas „praeis savaime“.
Visa daugiau jaunuolių ieško pagalbos
– Dalis jaunimo, ko gero, vis dar bijo kreiptis į psichologą. Su kokiomis baimėmis susiduriate dažniausiai?
– Galiu pasidžiaugti – vis daugiau jaunimo patys ieško pagalbos. Dažnai tai būna ne ilgalaikis procesas, o keli susitikimai, kai norisi geriau suprasti save ar išbūti su sunkesnėmis emocijomis.
Tačiau daugiau nerimo jaučia tie, kurie ateina tėvų paskatinti, ypač ne savo noru. Jiems dažnai būna nejauku, neaišku, kas čia vyks, ko tikėtis. Ir tai yra visiškai natūralu – kalbėti apie save nepažįstamam žmogui tikrai nėra lengva.
– Pasidalinkite, kaip atrodo pirmasis susitikimas su psichologu – kas dažniausiai nustebina jaunimą?
– Pirmasis susitikimas dažniausiai būna susipažinimas. Stengiuosi suprasti jaunuolį – jo kasdienybę, aplinką, žmones, kurie jį supa. Kartu aiškinamės, kas šiuo metu kelia daugiausia sunkumo.
Jaunimas yra tikri stebėtojai – jie ateina jausdami jaudulį, labiau stebi situaciją, nei iš karto atsiveria. Tai visiškai natūralu, nes viskas nauja ir nepažįstama. Dažniausiai jau antrame susitikime jie patys pasako, kad jaučiasi daug ramiau.
– Tėvai dažnai sako, kad labai nori būti šalia savo vaikų, kai jiems sunku, bet ne visada žino, kaip tai padaryti. Ką jiems tokiomis akimirkomis svarbiausia suprasti?
– Visi tėvai nori savo vaikams geriausio. Tačiau kartais didžiausia klaida yra noras kuo greičiau viską „sutvarkyti“. Kai vaikas liūdnas ar prislėgtas, svarbiausia nėra iš karto spręsti problemą, o pirmiausia jį išgirsti.
Labai svarbu leisti jausmams būti. Dažnai už jų slypi nepatenkinti poreikiai – tai, ko vaikui trūksta, bet ko jis pats dar nemoka įvardyti. Svarbiausia yra kurti saugumo jausmą – kad vaikas jaustųsi mylimas ne tik tada, kai viskas sekasi.
Ką jauti, yra labai svarbu
– Ką patartumėte jaunuoliui, kuris kitiems gali atrodyti neturintis sunkumų, tarsi jam – viskas gerai, bet viduje jaučia nuolatinį nerimą ar vienatvę?
– Jei viduje jautiesi blogai – su tuo tikrai nereikia likti vienam. Gali pasidalinti savo jausmais, net jei iš pradžių atrodo nedrąsu ar sunku rasti žodžius. Labai svarbu prisiminti – tu tikrai nesi vienas su tuo, ką jauti. Daugelis išgyvena panašius dalykus, tik ne visada apie tai kalba.
– Sakykite, ar psichologas reikalingas tik tada, kai situacija jau labai sudėtinga, ar pokalbis gali būti naudingas ir tada, kai tiesiog norisi geriau suprasti save?
– Tikrai ne – psichologas nėra reikalingas vien tik krizės metu. Labai vertinga jau ankstyvame etape pažinti save – suprasti, ką iš tiesų jaučiate, kaip kyla emocijos, kokie jūsų poreikiai.
Kai pradedame geriau suvokti, iš kur kyla mūsų jausmai, atsiranda aiškumas ir vidinė ramybė. O geriau pažinus save – savo kūną, mintis ir emocijas – net ir sudėtingose situacijose tampa lengviau išlikti su savimi, suprasti, ką mums reikia, ir rasti būdus jaustis geriau.
– Ir pabaigai – ką šiandien labiausiai norėtumėte pasakyti jaunam žmogui, kuris jaučiasi vienišas, nors iš išorės atrodo, kad viskas gerai?
– Norėčiau pasakyti labai paprastai – tai, ką dabar jauti, yra svarbu. Net jei aplinkiniams atrodo, kad viskas turėtų būti gerai.
Pagalba nėra kažkas baisaus. Tai tiesiog pokalbis, kuriame gali būti išgirstas ir priimtas toks, koks esi. Ir tau tikrai nereikia su tuo susitvarkyti vienam. Net jei dabar dar nedrąsu, gali pradėti nuo visai mažo žingsnio – tiesiog leisti sau pagalvoti, kad verta pabandyti.
Gintarė KARMONIENĖ
Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biuro nuotr.
Klaipėdos rajono visuomenės sveikatos biure psichologė A. Mockuvienė dirba su paaugliais ir jaunais suaugusiaisiais (14–29 m.). Ji teikia nemokamas, konfidencialias konsultacijas, kuriose gali jaustis saugiai ir drąsiai pasikalbėti, kai kamuoja nerimas, liūdesys ar vienišumo jausmas, kai daug streso dėl mokslų ar gyvenimo pokyčių, kai sunku santykiuose ar susiduri su patyčiomis, kai trūksta pasitikėjimo savimi ar sunku susitvarkyti su emocijomis.
Susisiekti su jaunimo psichologe galima tel. +370 649 75162 arba el. p. aurelija.mockuviene@visuomenessveikata.lt
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
