Pabėgėlis

Humoreska

Tolimųjų reisų vairuotojas Petras grįžo iš kelionės dviem dienom anksčiau nei planavo ir užtiko miegamajame savo žmoną su nepažįstamu vyriškiu.

– Ką čia darote!? – klausė įtūžęs, nors atsakymą ir žinojo – kažkada dalyvavo „protų mūšiuose“.

– Taigi, kad nežinome, ką daryti, – atsikerta užkluptoji. – Gulime ir galvojame.

– Kaip tai – nežinome? – toks atsakymas akimirkai sutrikdo jos sutuoktinį. – Kas jis toks? – rodo į nepažįstamąjį.

– Pabėgėlis.

– Kaip jis čia atsidūrė?

– Pagal mainų programą „Erazmus“.

– Tu ką, šliundra, išmainei mane į tą pašlemėką Razmų? Užmušiu! – Petras užsimoja kumščiu, bet prieš smogdamas dar kartą nužvelgia pabėgėlį: – Tai, kad jis nelabai panašus į Razmų, anas – liesesnis ir visada apsirengęs.

– Nusiramink! – klykia žmona. – Tai – siras. O nuogas todėl, kad yra ekonominis pabėgėlis.

– Prisiminiau, – mažumėlę ataušta vyrelis. – Yra tokia mainų programa „Erasmus“, bet tas vyrukas lyg ir per senas būti studentu. Kažkas čia ne taip, sakyk teisybę, o tai, dievaži, prilupsiu abu.

– Ką aš žinau, gal ir ne taip ta programa vadinasi, supaisysi čia jas visas, – apsiverkia sutuoktinė. – Palikai mane visam mėnesiui tik su tūkstančiu eurų – pragyvent neįmanoma. Tad nuėjau į savivaldybę prašyti paramos nors maistui. Anie kruopų nebeturėjo, kopūstai dar neužaugo, tad mainais gavau šitą. Ar nežinai, kad visa Europa jais dabar dalinasi?

– Ir ką mums su juo veikti? – susimąsto Petras.

– Nežinau, – kraipo galvą žmona. – Aš dar šį tą sugalvoju, bet tu su savo skurdžia fantazija vargiai ką nors…

– O jeigu jį įdarbintume?

–Aš dirbti ne, – staiga prabyla visąlaik tylėjęs siras.

– Jūs tik paklausykite – tas tavo Salem aleikum ir lietuviškai moka?

– Šiek tiek per savaitę išmokinau, – didžiuojasi „pedagogė“ ir pasisukusi į sirą paliepia šiam: – Pasakyk dar ką nors lietuviškai.

– Diarbas – ne, pašalpas – tiaip, – vardija užsienietis su ryškiu akcentu ir pamatęs, kokį įspūdį daro jo žinios, prideda, – tiu man kiaip brolis.

– Žinai, brolyti, tu man jau atsibodai, – vėl nervinasi Petras.

– Man irgi, – pritaria žmona. Gal, sakau, duokim jam porą tūkstančių, tegu varosi mums iš akių.

– Gerai, – sutinka vyras, sumoka svetimšaliui ir atsisveikindamas pagrasina: – Kad aš tavęs daugiau čia nematyčiau. Ar supratai?

– Supratau, Petrai, daugiau tai nepasikartos, – aiškiai lietuviškai atsako tas, paima pinigus ir staigiai dingsta.

– Iš kur jis žino mano vardą? – nustemba Petras.

– Pasivyk ir paklausk.

– Kad jis jau pabėgo.

– Aš tau iškart sakiau, kad tai – pabėgėlis, o tu – Razmus, Razmus.

Algimantas VAŠKYS