Padėjo

HUMORESKA

Vasiliauskas per tuos barnius su Petrauskais per metus tris kartus atsidūrė komoje ir kaskart laimingai išsikapstė. Paskutinį kartą ligoninės priimamajame kažkas pavadino jį komiku ir ta pravardė akimirksniu prilipo. Po rajoną pasklido kalbos apie tuos stebuklingus prisikėlimus. Atlaidų ta proga dar neorganizavo, bet žinomas jis tapo. Stovi Vasiliauskas eilėje prie kasos ir klausosi, kaip jam už nugaros viena moteriškė šnabžda kitai:

– Čia tas pagarsėjęs komikas.

Tai išgirdo ir netoliese stovėjęs vyriškis. Lauke jis pasivijo Vasiliauską ir su jauduliu balse paklausė, ar negalėtų gerbiamas komikas skirti jam keletą minučių. Gavęs sutikimą, pasiguodė, kokią problemą turi:

– Po savaitės įvyks mano dukros vestuvės, o aš niekaip nerandu renginio vedėjo. Norėčiau humoristo, bet Šilanskas užsiėmęs, Orlauskas irgi reikaluos paskendęs. O štai čia išgirdau apie tamstos talentą. Jeigu galite, pagelbėkite, skolingas neliksiu.

– Tai, kad aš tik į komą panirti tesugebu.

– Fantastika, – delnais suploja nuotakos tėvas, – čia tai bent numeris. Duodu tūkstantį, ar norite avanso?

Išgirdus tokią sumą Vasiliauskui kraujas plūstelėjo galvon, pulsas padvigubėjo, jaučia jis, kad ir ketvirtas kartas čia pat. Šiaip taip susitvardęs nutarė tokio pasiūlymo neatsisakyti. Sukirto jiedu rankomis, vyriškis ant lapelio užrašė vestuvių puotos adresą kažkur prie Kauno, nurodė tikslų laiką, kada atvykti, davė pusę sumos ir švytintis iš laimės atsisveikino.

Pakylėtas Vasiliauskas parnešė namo džiugią naujieną. Abu su žmona susėdę pusvalandį svajojo apie šviesų rytojų, spėliojo, kaip į tai reaguos Petrauskai, ir prunkštė iš juoko. Euforijai nuslopus, pradėjo konkrečiau galvoti.

– Klausyk, tėvai, – pati savo minčių išsigando Vasiliauskienė, – o kaip tu viską atliksi, jeigu Petrauskų nebus šalia?

Gal kokią valandą dėliojo jiedu įvairius variantus, modeliavo situaciją ir kito sprendimo nerado – reikės prašyti Petrauskų pagalbos ir dalintis su jais uždarbį. Petrauskai sutiko už tris šimtus sunervinti Vasiliauską iki kondicijos.

Vasiliauskas į sutartą vietą atvyko trimis valandomis anksčiau. Vaikštinėjo jis po išpuoštą sodybą, vaišinosi ir mėgavosi jam rodomu dėmesiu. Jautėsi taip gerai, kad net pradėjo nerimauti, ar jam bepavyks parodyti, ką sugeba. Tokios mintys buvo kaip tik, atsirado jaudulys, aišku, to maža, galutinis rezultatas vis vien priklausė nuo Petrauskų. Paskambinęs žmonai pasipasakojo apie nerimą.

– Nepergyvenk, – nuramino toji, – Petrauskai nepaves, jie – žodžio žmonės.

Nustatytas laikas artėjo, o partneriai nesirodė. Susierzinęs Vasiliauskas paskambino jiems, anie pasiguodė, kad sugedo navigacija. Komikui darėsi karšta, belikus pusvalandžiui Petrauskas pranešė, kad „užkalė“ variklis ir jie ieško taksi. Vasiliauskui mirgėjo akyse, kvėpuoti darėsi vis sunkiau, o kulminacija buvo, kai jauniesiems su palyda parvykus į sodybą, paskambinęs Petrauskas pareiškė, kad persigalvojo, grįžta namo, nes jam tie trys šimtai už tokį darbą mažas atlygis…

…Vasiliauskui triukas pavyko pačiu laiku, kai jaunieji žengė pro gėlėmis apkamšytus kiemo vartus. Įspūdis susirinkusiems buvo neįtikėtinai smagus. Kiek pasimėgavę reginiu, jie įkėlė Vasiliauską į jutubą, o po pusvalandžio atvykusi greitoji pagalba perkrovė jį į neštuvus.

Susitiko kaimynai po mėnesio, kai tik Vasiliauską išrašė iš ligoninės su palinkėjimais – „laukiame sugrįžtant“. Tai buvo pirmas kartas, kai Vasiliauskai neturėjo Petrauskams jokių priekaištų.

– Ar užteks tau trijų šimtų? – paklausė Vasiliauskas paduodamas pinigus, – kaip ne kaip tolima kelionė, benzinas, tie nelemti gedimai.

– Dėkui, – tarė Petrauskas, – nors mes nepatyrėme jokių nuostolių, tądien net iš namų nepajudėjome, viską čia sėdėdami telefono skambučiais išsprendėme.

Vasiliauskui tai buvo penktas kartas.

Algimantas VAŠKYS