Pagalba NR. 2
Humoreska
…Galva vis vien nenustygo vietoje. Žmona pasiteiravo, kaip ji ten sukasi. Pasakiau, kad panašiai kaip žemė apie savo ašį.
– Tik jau nesusireikšmink, – jautėsi, kad pavydi. – Patarčiau kreiptis į specialistą.
Į specialistą, tai į specialistą. Šeimos centre išsirašęs siuntimą, nuėjau pas laikrodininką ir pasakiau, kad atvykau su rimtu reikalu. Tas man pasirodė labai keistas. Kalbėjo tik apie laikrodžius, aiškino, kaip ten tie dantračiai sukasi, lyg man tai rūpėtų. Dėjosi viską žinąs, o kai pasiteiravau, kas anksčiau atsirado – gaidys ar žadintuvas, akyse sutriko. Tada paklausiau paprasčiau – ar jis negalėtų nustatyti, kaip mano galva sukasi: prieš laikrodžio rodyklę ar palei.
– Tai visiškai nesvarbu, – paaiškino, – vis tiek laiko nerodys. Aš manau, kad pačiam reikėtų pasirodyti daktarui.
Pas daktarą tai pas daktarą. Visi gi žinome, kaip ten reikia elgtis. Gali skųstis, rodyti, kur skauda, o kur ne, daktaras tave išklausys. Gali drąsiai bėdoti, kad visiškai nebeturi sveikatos, bet jokiu būdu neprasitark, kad neturi pinigų – liksi nesuprastas. Tad aš įsigrūdau kelnių kišenėn storą piniginę ir drąsiai pravėriau kabineto duris. Daktaras pasitaikė tikras profesionalas – ne tas laikrodininkas. Man nespėjus nė atsisėsti, čiupo jis guminį plaktuką ir porą kartų stuktelėjo man per tą kišenę, kur su pinigine. Aš – su refleksais, tad čiupausi už tos pačios vietos.
– Tamsta labai jautrus ir nervuotas, ar žinote, kad visos ligos kyla nuo nervų? Dėstykite, kas jus kamuoja.
– Man sukasi galva.
– O kaip ji sukasi – prieš laikrodžio rodyklę ar palei?
– Tai jūs man ir pasakykite.
– O, Dieve, aš gi ne tos srities specialistas. Tamstai reikia kreiptis į laikrodininką.
– Aš jau buvau pas jį ir jis patarė žygiuoti pas jus.
– Nu, ar ne svoločius, – daktaras trinktelėjo plaktuku per stalą. – Kokie tie žmonės pasidarė, kad tik nuo savęs. Tiek to, sėskitės, patyrinėsime tą jūsų galvelę.
Apkarstė jis mane laidais, įjungė kompiuterį ir įbedė akis į monitorių.
– O, siaube siaubeli, – sudejavo po keleto minučių, – o, Viešpatie, – susiėmė už galvos ir vėl iš naujo: – O siaube, siaubeli.
Ir taip gal dešimt minučių. Supratau, kad reikalauja kyšio. Aš tik treikšt ant stalo penkiasdešimt dolerių. Nepatikėsite – jis nužvelgė tuos dolerius, lėtai per stalą atstūmė man atgalios ir su tokia neviltimi akyse kaip koks mirčiai pasmerktas gladiatorius sušnabždėjo:
– Prasti tamstos popieriai.
O, varge, baisi nuojauta kaip peilis smigo į mano jautrią širdį:
– Ar doleriai padirbti?
– Tamstai su sveikata labai blogai.
– O kaip su doleriais?
– Doleriai geri.
Man taip ant širdies palengvėjo ir pats dabar nesuprantu, ar iš tos laimės, ar nuo ką tik patirto streso paklausiau nevykusiai:
– Daktare, kokių dar problemų turite?
– Turiu vieną, ką tik iškilo, – daktaras kažkaip įdomiai, kaip koks fokusininkas, pamiklino pirštelius ir įsmeigęs akis į lubas susimąstė.
Pažvelgiau ir aš į tas lubas…
Algimantas VAŠKYS
