Paieška
HUMORESKA
– Eik ieškotis darbo, užteks dykam drybsoti, – nebeišturėjo anądien Barbora.
– Eičiau, jeigu nebūtų apsiniaukusi, kai tik saulė pasirodys, iškart pajudėsiu, – neprieštarauja Antanas.
– Kuriems galams ta saulė?
– Ar tu nežinai, kad darbo ir gero užmokesčio visi ieško Vakaruose, o kaip aš, leiskite, ponia, paklausti, be saulės susiorientuosiu, kurioje pusėje tie Vakarai. Taigi, trauk saulę arba duok kompasui.
Gavo Antanas dvidešimt eurų ir kitą dieną susiruošė į darbo paieškas. Pats pigiausias kompasas kainavo dešimtine daugiau. Antanas pasiteiravo, ar nebūna pigesnių, užeitų kad ir po mėnesio, jam neskubu.
– Turime ir dabar po penkis eurus, gero dizaino, tik šiek tiek brokuoti, neturi rodyklės, – pasiūlė pardavėjas konsultantas.
– Man toks netinka, – atsiduso Antanas. – Kaip aš žinosiu, kuria kryptimi eiti?
– Ak štai apie ką jūs. Nematau problemos, bet kurioje sankryžoje tų rodyklių pilna.
„Gal jis ir teisus“, – pagalvojo Antanas ir susigundęs pardavėjo pasiūlyta nuolaida už devynis eurus nusipirko du.
Konsultantas nemelavo, jau prie pirmo posūkio puikavosi rodyklė „Kvietiniai“. Kvietiniuose gyveno Antano pusbrolis, bet jis buvo sakęs, kad ten darbo nėra, nebent lentpjūvėje. Antanas nuo mažens nemėgo lentų, nes dar vaikystėje buvo įsivaręs rakštį, tad patraukė priešinga kryptimi. Eina, žvalgosi, niekur darbo neregėti, užmatė tik Vasiliauską, o tam įdomu, kur draugelis išsiruošė.
– Varau į Vakarus, – išdidžiai atsako Antanas.
– Ar ilgai eisi?
– Iki pietų.
– Daryk, kaip nori, bet mano reikalas tave perspėti – Vakaruose tu Pietus matysi kaip savo ausis.
„Na, jau ne, – susiraukė Antanas, – tokio darbo, kad likčiau be pietų, man nereikia.“
Ir pasuko atgalios.
Algimantas VAŠKYS
