Pamokanti istorija

Humoreska

Atvažiavo suvalkietis į Gargždus ir pasiklydo. Pamatęs einantį žmogų, stabtelėjo prie jo, išlipęs iš mašinos pasisveikino:

– Labas rytas, ar turite minutėlę laiko?

– Labas rytas. Minutėlę turiu.

– Ar jūs vietinis?

– Taip.

– Tikriausiai žinote, kur yra Žvejų gatvė?

– Žinau.

– Pasakykite, prašau, kaip ją man rasti?

– Nebeturiu laiko, – šypsosi gargždiškis.

– Aš Jums duosiu eurą, ar tikrai neturite laiko?

– Pajuokavau. Duokite.

Atvėrė suvalkietis savo piniginę ir taip jam gaila to euro pasidarė:

– Atsiprašau, pone, turiu tik dešimt centų, gal užteks?

– Užteks ir penkių, – nesiginčijo vietinis ir per kelias minutes neskubėdamas išpasakojo atvykėliui, kur ir kaip važiuoti: – Dabar apsisukate ir vairuojate atgal iki sankryžos, ten sukate į kairę ir varote iki galo, po to į…

Kad svečias nepasiklystų, gargždiškis ir schemą anam ant lapelio išbraižė. Pasileido suvalkietis nurodytu maršrutu, nė karto nepasiklydo ir po pusvalandžio atsidūrė reikiamoje vietoje. Sustojęs prie kiemo vartų, išsiropštė iš mašinos ir savo akimis netiki – Gargžduose pirmą kartą, o vietos matytos. Pasuko už tvoros kampo ir iš pasiutimo nusikeikė – šalimai esančioje gatvelėje jis ir buvo prie to žmogelio sustojęs.

„Na, žemaitis, išdūrė mane, – širsta suvalkietis, – pakliūtų dabar jis man.“ Staiga žiūri ir vėl, jau antrą kartą tą pačią dieną, savo akimis netiki – žemaitis priešais besišypsantis pareina.

– Na, kaip, ar radote Žvejų gatvę? – draugiškai nusiteikęs klausia jis.

– Radau,– malonus vietinio tonas sutrikdė suvalkietį. – Tik norėčiau paklausti, kodėl man tokį ilgą maršrutą nupasakojote, kai tereikėjo tik už kampo pasukti? Aš gi Jums tiek daug sumokėjau.

– Per tuos pinigus viskas ir gavosi, – lyg prasikaltęs nuleido galvą žemaitis. – Gavęs tokį didelį užmokestį aš neišdrįsau tamstai rodyti trumpą kelią.