Panika
Humoreska
Ankstyvas rytas virtuvėje. Plesticida sukiojasi tarp tuščių puodų ir teiraujasi Akcizo:
– Ko norėtum šiandien pietums?
– Ko nors lengvesnio.
– Tai gal visai lengvo?
– Kas tai?
– Visiškai nieko. Vakar per televizorių kažkokia manekenė pasakojo, kad tai labai sveika.
– Žinai, man jau atsibodo – vakar lengvo, užvakar tas pats, – apsiniaukė Akcizas, – keisk vieną kartą meniu.
– Žinai, ką, – nušvinta Plesticida. – Sugalvojau – pasidarom žuvies dieną.
– Bus žuvies? – netiki vyras.
– Ne – pradžiai bus tik diena, nenorėk visko iš karto – neleidžia įsiaudrinti vaizduotei žmona.
– Gamink, ką išmanai, tik nepersūdyk, – Akcizui atsibodo tos gurmaniškos kalbos, ir jo šešėlis dingo iš akiračio.
Plesticida užkaitė didžiulį puodą vandens. „Jeigu nesuvalgysime, galėsime išsimaudyti“, – nuramino pati save. Vandeniui užvirus, ji pašaukė Akcizą, tas neatsiliepė. „Gal jis supyko ir vonioje skandinasi“? – sumojo ji. Staigiai nusileido į rūsį prie vandens skaitiklio – tas nesisuko. Tada ji griebė telefoną ir surinko numerį. Atsiliepė moteriškas balsas: „Adresatas, kuriam skambinate, šiuo metu nepasiekiamas.“ „Tu tik pagalvok – nebepasiekiamas, – susinervino ji. – Na, tėvas ir išsistatė.“ Dar kartą paskambino – nepasiekiamas, nors tu ką. Panika sukaustė jos kūną. „O gal jis, vargšelis, jau ten“? – pakėlė akis į dangų, kurį lyg tyčia užstojo lubos. „Galėjo nors jas, prieš mus palikdamas perdažyti, kiek kartų prašiau.“
Atsidarė durys, ir jose pasirodė Akcizas.
– Kur buvai? – švelniai paklausė Plesticida.
– Tenais, – Akcizas dūrė pirštu į viršų.
„Visiškai nepasikeitęs, – mintyse nusistebėjo žmona ir smalsumo spaudžiama pasiteiravo: – Ir kaip ten?“
– Tas pats kaip ir visada – girtas Vasiliauskas kelia triukšmą, norėjau policiją iškviesti, tai jis, parazitas, mano telefoną sudaužė.
Algimantas VAŠKYS
