Pasimatymas
Vasaros atostogų malonumą kiekvienas pajaučiame savaip. Jeigu nenuvažiuočiau į savo gimtąjį kaimą Aukštaitijoje, nepereičiau per seną sodą, nestabtelčiau ties berželiais prie mažojo tvenkinio, o svarbiausia, neprisėsčiau ant akmens toje sodybos pusėje, iš kurios atsiveria nepakartojamas peizažas su kalvomis ir dangų atspindinčiu tvenkiniu, nei vasaros, nei atostogų tarsi nebuvę. Brangesnio vaizdo niekur nepamatysiu. Ir tokios dvasios atgaivos niekur nepajusiu. Tai ypatingas pasimatymas. Jausmai, prisiminimai, užplūstantys retokai lankomoje gimtinėje, gaivina, pakylėja, pripildo. Be jų sudžiūčiau lyg ta žagarvyšnė pabalyje. Gimtinė – šventa vieta. Todėl išnykusiuose kaimuose statomi kryžiai. Iš širdgėlos ir meilės.
Per visą Lietuvą riedėti 300 kilometrų niekada neprailgsta. Jau likus šimtui kilometrų iki Želvos miestelio Ukmergės rajone, pajuntu gimtųjų namų Rasališkių kaime dvasią. Juose nebėra brangiausių žmonių – ilsisi amžinybėje. Tėvų sodyba tapusi vasarviete. Lietuvoje plintanti vasarnamių kultūra pasiekė ir Aukštaitiją. Ačiū Dievui ir mano artimiesiems, kad į gimtinę neužžėlęs takas. Netoli vieškelio prigludusioje, medžiais apaugusioje senoje sodyboje pilna ją mylinčių žmonių ženklų. Čia randi prieglobstį nuo svetimų žvilgsnių, ramybę. Ir skubi į tą vietelę, iš kurios mėgaujiesi nepakartojama gamtos panorama.
Tėvas dažnai gėrėdavosi šiuo peizažu, retsykiais pasitikslindamas: „Ar gražioje vietoje namą pastačiau?“ Pokariu paskubomis suręsta troba buvo priešpaskutinė gyvenamojo pastato statyba šiame kaime. Paskutinę trobą senoje sodyboje vietoj sugriautos pasistatė ūkininkas atkūrus nepriklausomybę. Tik kelias atnaujino jas įsigijusieji šeimininkai. Kitos pasmerktos nykti ir jau begriūvančios.
Mano jaunystėje niekas nenorėjo kaime bristi purvo – siekė mokslo. O atitrūkę nuo kaimo, tapome jam nebereikalingi…
Dabar mano gimtajame kaime – 13 sodybų. Daugumoje pensininkai gyvena. Ir vienas kitas jaunesnis, kamuojamas priklausomybės nuo alkoholio. Nebėra gyvybės, šurmulio kaime. Nebeliko to kaimo, kurį prisimenu. (Betgi ir aš – nebe tokia…)
O ką čia veikti darbingam žmogui? Už pusantro kilometro miestelyje darbo nėra. Per 20 km nutolusioje Ukmergėje, sovietmečiu buvusiame darbininkų mieste, verslas neklesti. Už tiek pat kilometrų esančiuose Molėtuose pramonės niekada nebuvo. Iki Vilniaus – 70 km: prabanga važinėti ten dirbti. Nederlingose, kalvotose žemėse ūkininkauti – prapultis.
Taigi kaimas, neturėdamas pajamų, negali klestėti. Jis nyksta. Visoje Lietuvoje. Bet Klaipėdos rajone, man regis, kaimų tuštėjimas ne toks akivaizdus. Ekonomiškai stipresniame regione gyvename. Antai tarp Gargždų ir uostamiesčio ne tik atgyja, bet ir kuriasi nauji, šiuolaikiški kaimai. Visgi tolstant nuo rajono centro į rytus, kaimo nykimo ženklų negali nepastebėti. „Kas čia bus, kai mūsų nebebus?“ – kartą besikalbant retoriškai paklausė Tilvikų kaimo bendruomenės žmonės. Panašus klausimas slegia ir kitų atkampesnių kaimų gyventojus. Visoje Lietuvoje. Už europines lėšas tvarkomos viešosios erdvės, atnaujinami visuomeniniai pastatai. Bet graudu: ilgainiui nebeliks kas juose rinksis. Kaimas taps istorija.
Gerai, kad entuziastai bando juos įamžinti išleisdami knygas. Apie senuosius Želvos krašto kaimus buvusi mokytoja Zita Kriaučiūnienė su dukra Rasa Povyliene parengė ir išleido knygelę. Brangus paminklas praeičiai. O vilnietis studentas Mindaugas Drigotas (beje, prieš kelerius metus jis pirmąją žurnalistinę praktiką atliko „Bangos“ redakcijoje) apie mano gimtinę šiemet sukūrė dokumentinį filmą „Nykstančio kaimo portretas“. Jį domino, kaip kaime išgyvena nebejaunas vienišas žmogus. Autentiškas pasakotojas aukštaitiška šnekta nepagražindamas dėstė apie kaimo realijas. Autorius vis klausė pašnekovo, kas bus su kaimu ateityje? Pavasarį Vilniuje vykusiame tarptautiniame kino festivalyje parodžius dalį šio filmo, žiūrovai palydėjo plojimais. Nykstantis kaimas, išsivaikštanti Lietuva – aktuali tema. Ir labai skaudi.
