Patarimas
Humoreska
Akcizas Kloika knapsėjo virtuvėje, kai atsivėrė durys ir vidun nedrąsiai įslinko pusamžis vyras:
– Labas, Akcizai, turiu bėdą – išgirdau miestelyje šnekant, kad mano žmona labai karšta moteriškė esanti, patark, kaip man dabar elgtis.
– Taip, čia – rimtas reikalas, – vaizdingai atsiduso Akcizas ir įsmeigė akis į atėjusįjį. – Reikia pagalvoti.
Bemaž pusvalandį Kloika mąstė, nenuleisdamas nuo vyruko žvilgsnio, kol galiausiai ištarė:
– Klausyk, kur tu man matytas?
– Taigi mudu pradinėje mokykloje toje pačioje klasėje mokėmės.
– Užmušk, bet nepamenu, kad pas mus klasėje kas nors su ūsais būtų buvęs.
– Tada aš ūsų dar neturėjau.
– O galėjai turėti – jie tau labai tinka.
– Jie man tada dar neaugo.
– O galėjo augti. Tu tik įsivaizduok – dar tik pirmokas, o jau su ūsais. Iš visos Lietuvos būtų važiavę į tave pasižiūrėti.
– Akcizai, man gana, kad vietiniai į mane spokso. Sakyk, ką daryti?
– Kokia problema?
– Taigi sakau, aplinkiniai šneka, jog manoji labai karšta esanti…
– Pala, pala, atrodo, kad ir aš girdėjau.
– Vajetau, jau ir tu girdėjai. Negali būti?
– Nejaugi aš tau meluočiau. Neseniai kažkas pasakojo, prieš akis tebestovi, sekundėlę – tuoj prisiminsiu.
– Tai gal aš?
– Tiksliai. Aš ir galvoju, kur tu man matytas.
– Klausyk, Akcizai, gal kokių vaistų nuo to, taip sakant, karštumo yra?
– Vaistų yra, pavyzdžiui, paracetamolis, bet kas iš to – daugiau penkių laipsnių su juo nenumuši. Manau, kad tau reikia draustis nuo gaisro.
Klasiokas apsidžiaugė, gavęs naudingą patarimą ir išskubėjo. Virtuvėje su puodu rankose pasirodė Plesticida Kloikienė:
– Kokiu reikalu Kazimieras buvo užsukęs?
Akcizas pasigyrė žmogui pagelbėjęs. Žmona paleido puodą ir stvėrėsi už galvos:
– Na, tavo ir protas – kuo čia dėtas draudimas nuo gaisro, ar tu bent žinai, kiek jis kainuoja?
– Iš kur man žinoti, niekada nesidraudžiau, tu – normali moteriškė, net gripu sirgdama daugiau kaip iki trisdešimt devynių neįkaisti.
– Vėl jis savo. Sakau tau – čia gryna nesąmonė, žmonės iš pavydo pletkus paleido, o tu, vietoj to, kad žmogų nuramintum, siunti jį į draudimo bendrovę. Ar tu matei ją – mažytė, smulkutė, visą dieną apie namus sukasi, darbuos paskendusi, neturi ji laiko apie tai net pagalvoti. Jūs tik pamanykit – karšta moteris. Bet ir tavo mąstymas – jeigu ji tokia ir būtų, ar taip patarti reikėjo?
– Sakai – mažytė ir smulki? Žinai, gal tu ir teisi, tikriausiai aš suklydau, dabar, kai pagalvoju, užtektų ir litrinio gesintuvo.
Algimantas VAŠKYS
