Patiekalas

Humoreska

Kovo viduryje pas Kloikas turėjo apsilankyti garbus svečias Alpinarijus Žiupsnielis. Svarbiai vakarienei Plesticida pradėjo ruoštis prieš mėnesį – vartė receptų knygas, sekė kulinarines TV laidas, domėjosi naujais produktais…

…Ir atėjo tas momentas, kai Plesticida įnešė savo kulinarinį stebuklą – egzotiškas salotas.

– Na, kaip jums? – sunkiai slėpdama jaudulį paklausė ji svečio, kai tik šis paragavo neaiškios kilmės ir spalvos patiekalą.

„Šūdų šūdas“, – pagalvojo Alpinarijus, šiaip ne taip nurijęs kąsnį. Bėda ta, kad jis buvo inteligentas grynuolis – meluoti nemokėjo, keiktis tuo labiau, veidmainiauti jam nesisekė.

– Primena ekskrementus, – tarė pakreipęs barzdelę, manydamas, kad taip ir teisybę išsakys, ir šeimininkų neįžeis.

„Oho, – nusistebėjo Akcizas Kloika, – „neapsikiaulinome“, – ir su pagarba pažvelgė žmonos pusėn.

Toji švytėte švytėjo ir nesusiturėjo nepasigyrusi:

– Čia pagal Oliverį iš „Pragaro virtuvės“.

Alpinarijus nebuvo girdėjęs, kas tas Oliveris, bet jo vaizduotei įaudrinti užteko ir to, kad buvo paminėtas pragaras.

– Gal dar žiupsnelį? – paklausė Plesticida ir nelaukdama atsakymo įkrovė dar vieną porciją.

– Gal po vyno taurę? – pasiūlė ir Akcizas.

Vargšas Žiupsnielis buvo abstinentas ir dar prieš akimirką būtų taręs griežtą „ne“, bet dabar tas kupstas salotų prieš akis privertė jį perkainoti vertybes.

– Neatsisakysiu, – ryžosi jis, tikėdamasis su vyno pagalba įveikti lėkštės turinį.

Užsikniaubęs ir panarinęs galvą, kad vaišingi šeimininkai neįžvelgtų kančios iškreipto veido, jis stengėsi kuo greičiau sudoroti salotas, kiekvieną, kad ir mažiausią kąsnelį nuplaudamas didele vyno doze. Įveikęs butelį „Santa Barbaros“, Alpinarijus įraudo, pradėjo šnekėti vėjus, vėliau išbalo, susiėmė už pilvo, pasiteiravo, kur tualetas, bet nieko ten nebenunešė. Pakilęs nuo stalo, čia pat nugriuvo, paskleisdamas ant grindų visą turinį, ir „atsijungė“.

Išsigandę Kloikos pagalbon iškvietė netoliese gyvenantį gydytoją.

– Nieko baisaus – gyvens, – konstatavo gydytojas, apžiūrėjęs miegantį Alpinarijų. – Gal tik kelnes žmogui pakeiskite.

– O kas pas jį ten kelnėse? – pasiteiravo Plesticida.

– Ekskrementai, – gydytojas irgi pasistengė apsieiti be liaudiškos kalbos.

– Kaip jie ten pateko? – abu Kloikos išpūtė akis.

„Ar jie iš kosmoso – tokį amžių nugyveno ir nežino, kaip, atsiprašant, pridergiamos kelnės, – nusistebėjo gydytojas. – Beje, kuo jį vaišinote?“

– Štai – dar liko, paskanaukite, – Plesticida pakėlė nuo stalo lėkštelę su kąsneliu salotų.

– Kas čia per patiekalas? – gydytojas vos neišspjovė gardėsio.

– Oliverio ekskrementai, – šypsosi šeimininkė, tikėdamasi sulaukti pagyrų. – Pavaišinčiau ir daugiau, bet ponas Žiupsnielis visus sukirto. Na, kaip?

– Panašu, labai panašu, – išstena sumišęs daktarėlis ir palieka svetingus namus.

– O tu netikėjai? – Plesticida triumfuodama žvelgia į Akcizą. – Sakiau, kad pagaminsiu ir pagaminau. Kokie žmonės pripažino.

– Puikiai pasirodei, – giria ją Akcizas. – Bet ir Guliveris šaunuolis – tokį receptą sugalvojo.

Algimantas VAŠKYS