Pažintinės kelionės nukelia ir į ateitį, ir į praeitį

„Pirmas įspūdis atsidūrus 12 milijonų gyventojų turinčioje Japonijos sostinėje – lyg kompiuteriniame žaidime: modernu, daugybė didžiulių pastatų, pritaikytų žmonių patogumui, – visur eskalatoriai, liftai. Daug šviečiančių reklamų, stendų, mažai natūralumo, intensyvus eismas naujais automobiliais, dviračiais, keturių rūšių metro…“ – pasakojo D. Lengvinas.

Sugrįžti kelis dešimtmečius į praeitį ir tiek pat nukeliauti į ateitį gali ne tik fantastikos mėgėjai, pasitelkę laiko mašiną. Tuo įsitikino 20 šalių aplankęs advokatas Donatas Lengvinas, neskaičiuojantis autobusais, automobiliais, traukiniais, lėktuvais, laivais įveiktų kilometrų. Iš visų pažintinių kelionių jis išskyrė dvi, kurios atrodė lyg kelionė laiku – prieš aštuonerius metus į Krasnojarsko kraštą ir pernykštė į Japoniją. Kelionių įspūdžiai buvo tokie stiprūs, kad matyti vaizdai lankė net sapnuose.

Lyg kompiuteriniame žaidime

Į Japoniją D. Lengvinas keliavo kartu su dėde pas antros kartos pusbrolį irgi Donatą Lengviną. Jis – lazerių, kuriuos kuria ir lietuviai, specialistas, pustrečių metų su šeima gyvenęs ir dirbęs Tokijuje. Jo darbas – garantinis lietuviškų lazerių aptarnavimas.

„Pirmas įspūdis atsidūrus 12 milijonų gyventojų turinčioje sostinėje – lyg kompiuteriniame žaidime: modernu, daugybė didžiulių pastatų, pritaikytų žmonių patogumui, – visur eskalatoriai, liftai. Daug šviečiančių reklamų, stendų, mažai natūralumo, intensyvus eismas naujais automobiliais, dviračiais, keturių rūšių metro… Tai, ką matome fantastiniuose filmuose, Japonijoje jau realybė“, – patirtais įspūdžiais dalijosi pašnekovas. Modernūs šioje šalyje ir įvairiausi automatiniai aparatai, kasos. Mažai pardavėjų, muziejuose nėra darbuotojų, kurie stebėtų lankytojus, – tai atlieka kameros. Įspūdžiai iš Ramiojo vandenyno, Geležinkelio muziejų, aplankytos Budos šventyklos Kamakuroje, zoologijos ir japoniškų sodų, kur teko paglostyti karpius, – atskira tema.

Vieta – prabanga

„Dauguma gyventojų naudojasi metro, iš kurių įspūdingiausiai atrodo elektromagnetinis, nedideliu atstumu nuo žemės ore skrendantis vagonas. Modernios šalies sostinėje vis dėlto yra prob­lemų. Tokijuje sudėtinga pasistatyti automobilį net prie namų. Jeigu namas 6 aukštų, prie jo tik 8 vietos skirtos mašinoms ir tiek pat vietos dviračiams. Jei nori nusipirkti mašiną, pirmiausia turi įsigyti jos laikymo vietos bilietą, kuris mėnesiui kainuoja 300 eurų. Jį turi pateikti registruodamas automobilį“, – pasakojo Donatas. Įprastas vaizdas – užvestu varikliu gatvėje palikti automobiliai, teršiantys daugiamilijoninio miesto orą. „Kol kas japonai sako nežinantys, kaip spręsti vietos trūkumo ir oro taršos problemas. O už paliktą gatvėje užvestą automobilį nebaudžiama“, – stebėjosi vyriškis.

Šioje šalyje registruojami ir dviračiai. Donato pusbrolio šeima, gyvenusi 62 kv. m bute, automobilio neįsigijo, bet turėjo keturis dviračius. „Gatvėse jie nerakinami, nes nėra vagysčių. Per savaitę tik kartą mačiau važiuojantį policijos pareigūną. Viską stebi kameros“, – sakė paš­nekovas. Dar viena „transporto“ priemonė – gyvūnų vežimėliai, primenantys vežimėlius vaikams.

Kelia nuostabą

„Tokijuje nėra senamiesčio. Čia niekas nespėja pasenti: japonai griauna senus namus ir stato naujus. Per visą sostinę driekiasi apie pusės kilometro pločio parkas. Iš jo pasukęs atsiduri gatvėse, kuriose parduotuvės, įstaigos, gyvenamieji namai. Gali eiti pėsčiomis, gali važiuoti dviračiu. Spalio pabaigoje teko pamatyti žydinčių sakurų. Beje, visi medžiai mieste sunumeruoti: ant šakos kabo lentelė su numeriu, o seni, padžiūvę medžiai saugomi kaip didžiausia vertybė“, – žaliąja zona žavėjosi ir stebėjosi keliautojas. Parko suoleliai neįprasti – suskirstyti pertvaromis – gali prisėsti du ar trys žmonės. „Ant tokio suolelio nenusnūsi, bet padauginusių alkoholio, po darbo dienos namo grįžtančių „linksmų“ japonų matyti teko“, – pripažino Donatas, įsitikinęs, kad japonai mėgsta viskį.

Pusbrolio šeimos draugai japonai pašnekovui pasirodė šilti ir draugiški žmonės. Vis dėlto Donatas pastebėjo, kad šioje šalyje tarpusavio santykiai saviti: „Mūsų skrydis lėktuvu iš Kopenhagos į Tokiją truko apie 11–12 valandų. Kartu skridusi japonų pora per tą laiką vienas kitam pasakė gal po sakinį. Pamaniau, gal jie susipykę. Be to, svečiuodamasis pas pusbrolį sužinojau, kad japonams sunku užmegzti pažintis, todėl norėdami surasti part­nerį pasitelkia net kompiuterines programėles, kurios išmaniajame telefone praneša apie artėjantį jam likimo pagal atitinkamus parametrus skirtą kitos lyties atstovą“, – šypsojosi Donatas. Laiką metro žmonės skiriantys knygoms skaityti ir savimasažui, kai maigo įvairius kūno taškus, o ne pažintims…

Keliautojams – patarimai

Jei tektų vykti į Japoniją, ko gero, praverstų ten buvusiųjų patarimai, mat net geros anglų kalbos žinios ne visada gelbsti. „Prekybos centre nuo kitoniškų prekių gausos ir įvairovės gali apsisukti galva. Jei ne pusbrolis, galbūt būtume nusipirkę šunų maisto – visa informacija tik japonų kalba, o iš pažiūros neatskirsi, kur arbata, o kur prieskoniai, kur padažai, kas skirta žmonėms, o kas gyvūnams“, – linksmai pasakojo pašnekovas.

Iš Lietuvos atvežtą naminį varškės ir „Džiugo“ sūrius, juodą duoną japonai įvertino kaip delikatesą. Japonų maistas keliautojams pasirodė savitas. „Daug nežinomų šaknų, grybų, termiškai beveik neapdorota žuvis su ryžiais ir viskas be skonio. Jį kiekvienas gali susikurti iš padažų, o pasiruošti patiekalą kavinėje galima ir pačiam ant kaitlentės, įmontuotos į stalą“, – sakė ir tai išbandęs Donatas. Tačiau po savaitės neįprasto maisto tikra atgaiva buvęs mėsos kepsnys viename Tokijo restorane…

Beje, keliautojai turėtų žinoti, kad didžiausia nepagarba japonams, jei prie stalo kas ima krapštyti nosį. Na, o susmeigtos į maistą lazdelės reikštų auką mirusiesiems.

Japonijoje keliautojui nusipirkti drabužių ar batų gali nepavykti – dydžiai čia kitokie. „Paprašę 39 dydžio moteriškų batelių, tikriausiai kaip ir aš pamatytumėte nustebusias japonių akis: „Kokia moteris…“ Japonijoje avalynės dydis – tai pėdos ilgis centimetrais, tad 39 cm moters pėda tikrai būtų įspūdinga, – šypsojosi Donatas, prisiminęs lauktuvių paiešką ir apsilankymą banke, kai norėjo dolerius išsikeisti į jenas. – Turėjau užpildyti prašymą, surašyti visų dolerių numerius, kur gyvenu čia, Japonijoje, nurodyti giminaičių pavardę ir t. t., o tada tarnautoja su mano pinigais kažkur išėjo gal 10 minučių. Jaučiausi lyg imčiau paskolą.“

Sugrįžus nelengva

Po kelionės vieną dieną namuose pailsėjęs Donatas susiruošė į darbą. „Važiavau į bylos nagrinėjimą Kretingoje, po to turėjau luktelėti kliento. Apsižvalgiau aplinkui: pilki, apšiurę, aptrupėję pastatai, nelygus šaligatvis, moteris, stumianti karutį, seni automobiliai ir be šypsenų žmonių veidai… Jaučiausi taip, lyg būčiau sugrįžęs iš ateities, kuri galbūt mūsų laukia po keliasdešimties metų. Kol vėl apsipratau, praėjo gal pora savaičių. O naktimis sap­navau tai, ką mačiau ir patyriau kelionėje“, – prisipažino Donatas.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asm. archyvo