Pažvelsiškiai sulaukė deimantinių vestuvių
T. ir P. K. Genčiai atnaujino Santuokos sakramentą. Sukaktuvininkus palydėjo 10 vaikų: Pranas (59 m.), Virginija (55 m.), Kazys (53 m.), Vygantas (51 m.), Stasys (49 m.), Rimantas (45 m.), Teresė (41 m.), Arvydas (40 m.), Vacys (38 m.), Gražina (35 m.).
Endriejavo seniūnijos Pažvelsio kaimo gyventojai Teresė ir Pranas Kazys Genčiai, užauginę 8 sūnus ir 3 dukras, sulaukė deimantinių vestuvių sukakties. Gyveno pasitardami, vienas kitą palaikydami ir nepastebėjo, kaip prabėgo 60 metų. Jų turtas – sveiki, geri vaikai, 26 anūkai ir 3 proanūkiai. Reta sukaktimi stebėjosi Santuokos sakramentą atnaujinęs Endriejavo parapijos klebonas.
Kartu – 60 metų
Sutuoktiniai T. ir P. K. Genčiai pasakojo nepastebėję, kaip prabėgo 60 metų. Teresė šyptelėjo, jog anuomet klebonas „šliūbo“ nenorėjęs duoti, nors ji buvusi pilnametė, o jos išrinktasis – devyniolikos. Įsimylėjusieji, kilę iš gretimų Kačių ir Ližių kaimų, įsikūrė Pažvelsyje.
Šiemet prieš Atvelykį gausios palydos – vaikų, anūkų ir proanūkių lydimi nuvyko į tos pačios Endriejavo parapijos bažnyčią atnaujinti Santuokos sakramentą. Klebonas Stanislovas Anužis stebėjosi šios poros santuokos deimantiniu jubiliejumi – itin retai kam pavyksta jo sulaukti.
Sukaktuvininkus, kaip ir jaunystėje, lydėjo buvusi vyriausioji pamergė Jadvyga Norvaišienė, anuomet persegusi Teresės rūtų vainikėlį. 80-uosius skaičiuojantys Genčiai antrą kartą prie altoriaus žengė švytėdami, žvalūs ir tvirti. Nepatikėtum, kokius sunkumus jiems teko įveikti.
Gyvenimas buvo gražus
Jaunavedžiai susituokė pavasarį, o rudenį Praną Kazį pašaukė kariuomenėn. Po 2 metų grįžusį pasitiko pirmagimis sūnelis Pranas.
Kolūkių metais Genčiai plušėjo fermoje, grįžę namo – savo ūkelyje: reikėjo aprengti, apauti, pamaitinti 11 vaikų. „Karvių fermoje melžėja dirbau 20 metų, – pasakojo T. Genčienė. – Rankomis reikėjo pamelžti apie 20 karvių, o vėliau melžimo aparatais dar daugiau. Sugrįžę iš mokyklos, į fermą mums padėti skubėjo sūnūs Rimantas, Vygantas, Arvydas.“
Moteris pastebėjo, kad dabar lengviau auginti vaikus – ir automatinės skalbyklės, ir drabužių į valias. O jai reikėjo skalbti rankomis, senus rūbus persiūti, kad aprengtų sūnus ir dukras. „Gerai, kad mokėjau siūti. Vakare grįžusi iš fermos prie siuvamosios mašinos sėdėdavau, kol užmigdavau“, – pasakojo daugiavaikė mama.
Sovietmečiu T. Genčienei buvo suteiktas motinos didvyrės garbės vardas, tačiau jokios paramos. Dabar ji gauna valstybinę antrojo laipsnio pensiją.
Anksti vedę nesigaili
„Buvo sunku, bet gyvenimas gražus“, – sakė P. K. Genčius. Gyveno nesibardami, pasitardami, vienas kitą palaikydami. Šypsodamiesi jie pritarė liaudies patarlei, jog anksti kėlęs ir anksti vedęs nesigailėsi.
Ko reikia, kad sutuoktiniai nugyventų visą amžių kartu? „Turi sutapti charakteriai“, – neabejojo deimantinių vestuvių sukaktį atšventę Genčiai.
Pašnekovai džiaugėsi, kad užaugo sveiki, geri vaikai. (Beje, tarp gyvųjų nebėra Stepono). Pasak T. Genčienės, visi dirba. Sūnus Kazys išgarsėjo kaip geriausias šalies artojas, bet ir iš tarptautinių varžybų grįždavo su apdovanojimais. Užsienyje gyvenanti tik dukra Gražina su šeima bei du anūkai.
Genčiai nesiskundžia ir savo sveikata. Ūkį perdavęs sūnui Arvydui, vyras sau pasiliko tik arklį. Tačiau be darbo nesėdi: kaimo sodyboje jo netrūksta. Žmona ne vien gėlių darželį palangėje puoselėja, bet ir užsiaugina daržovių, braškių.
Sutuoktiniai džiaugiasi būdami kartu. „Mes linkime savo vaikams sulaukti deimantinių vestuvių“, – sakė jie.
