Per praktiką Maroke studentai įvertino Europos privalumus

Jaunuoliai nepraleido progos pabuvoti Sacharos dykumoje. Jiems teko išbandymas – reta audra rugpjūtį. Kelionė kupranugariais ryte ir vakare truko po dvi valandas. Naktį keliautojai praleido po žvaigždėtu dangumi.

Pasižvalgyti nuo Gibraltaro uolos, kuri ribojasi su Atlanto vandenynu ir Viduržemio jūra, pajusti Ispanijos kurorto Malagos ritmą, o po to pasinerti į Maroko kontrastus – vieniems svajonė, kitiems – realybė. Šią vasarą Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentai kaunietė Rūta Palionytė ir gargždiškis Artūras Smirnovas ne tik keliavo, pramogavo, prieš tai paplušėję Norvegijos viešbutyje, bet ir atliko praktiką Maroko sostinės Rabato ligoninėje. Į mokslus Kaune vėl pasinėrę studentai atokvėpio valandėlę pasidalijo įspūdžiais ir su „Bangos“ skaitytojais.

Egzotiškoje šalyje

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto šeštakursiams Rūtai ir Artūrui šią vasarą primins daugybė nuotraukų, žiupsnelis Sacharos smėlio, marokietiški prieskoniai ir mielos smulkmenos, parsivežtos iš aplankytų šalių. Jiedu ne pirmą vasarą kelias savaites dirba Norvegijoje, o tada leidžiasi į iš anksto suplanuotas keliones. Pernai studentai poilsiavo Bulgarijoje, o šią vasarą keliones derino su mėnesio praktika Maroke. „Norėjome ją atlikti Europoje – Ispanijoje, Italijoje, Graikijoje, Maltoje, tačiau ten norinčiųjų praktikuotis buvo ir daugiau. Marokas buvo gal septintas iš mūsų pasirinkimų“, – prisiminė Rūta ir pripažino, kad tai, ką patyrė, leido geriau įvertinti gyvenimo Europoje privalumus.

„Keltu iš Ispanijos pasiekėme Tanžerą. Iš jo važiuodami traukiniu į Rabatą vieno marokiečio pasiteiravome apie didžiausias šalies problemas. Jis atsakė, kad problemiškiausi švietimas ir sveikatos apsauga: turi turėti daug pinigų, kad galėtum gydytis ar studijuoti, pavyzdžiui, inžineriją arba mediciną“, – pasakojo Rūta ir Artūras. Pradėję praktiką vienoje iš didžiausių Rabato ligoninių studentai suprato, kodėl kokybiškos medicinos paslaugos tik turtingiesiems. „Mus pasitikę vietiniai studentai tikino, kad gali nusipirkti papildomą draudimą, ir būsi gydomas ne tik valstybinėje medicinos įstaigoje, bet ir privačioje. Tačiau Maroke minimalus atlyginimas prilygsta 190 eurų, o draudimas kainuoja 200–300 eurų mėnesiui. Daug marokiečių neturi darbo, kiti gatvėje prekiauja limonadu ar kaktusų vaisiais. Vietiniai studentai nemato problemos todėl, kad gimė turtingose šeimose“, – dėstė Rūta ir Artūras.

Praktiką Rūta atliko bendrosios chirurgijos, o Artūras – kardiologijos skyriuje privačioje Rabato ligoninėje su vidiniais kiemeliais, kuriuose auga palmės, kaktusai, kiti augalai, o palatos primena viešbučio kambarius. Kuo skiriasi privati ligoninė Maroke nuo valstybinės, jiems papasakojo pastarojoje praktiką atlikusi viena studentė. Skirtumai ją šokiravę.

Jaunieji medikai stebėjo ne vieną operaciją, tačiau bendrauti su pacientais neteko. „Operacinėse nauja įranga, ekranai, kad studentai matytų vaizdą operacinėje, daug kamerų, gydytojai komentuoja ir aiškina. Tačiau nustebino, kad rankų dezinfektoriaus reikia ieškoti po visą koridorių. O juk prieš paciento apžiūrą ir po jos turi būti dezinfekuojamos rankos. Tai pigus būdas išvengti infekcijų“, – įsitikinusi Rūta.

„Maroke žmonės serga tomis pačiomis ligomis – dominuoja kardiovaskuliniai ir onkologiniai susirgimai. Nors šalyje trūksta tvarkos ir švaros, žmonės miršta ne nuo infekcijų. Maroke trūksta švietimo, prevencijos, supratimo, kad pats turi rūpintis sveikata. Svarbu suvokti, kad liga – ne atsitiktinumas, tai – gyvenimo būdo pasekmė“, – įsitikinęs Artūras.

Tarsi bedugnė

Jaunuolius pribloškė didžiuliai Maroke pamatyti socialiniai skirtumai. „Inžinieriai ir medikai – turtuoliai. Jie važinėja brangiomis mašinomis, gyvena prabangiuose namuose. Svečiavomės pas vietinį studentą mediką, kurio namuose 10 miegamųjų, įspūdingas baseinas, viskas atrodo tarsi SPA kompleksas, – pasakojo Rūta. – Tačiau gatvėje verda kitas gyvenimas: vaikai bėga paskui svetimšalį prašydami pinigų, maisto, pamatę valgantį. Turguje knibžda kišenvagiai.“

Medikas Maroke, privačioje gydymo įstaigoje, kaip studentams pasakojo vietiniai gydytojai, gali uždirbti per mėnesį net 20 000 eurų. „Tokį atlyginimą gauna vienetai, tačiau 10 000–

15 000 eurų uždirba daugelis medikų, dirbdami žymiai mažesniu krūviu nei mūsiškiai“, – pateikė faktus Artūras ir pripažino, kad dėl didelio atlyginimo vis dėlto nenorėtų gyventi šioje šalyje, matyti aplink netvarką, žinoti, kad kitas žmogus negali gauti medicinos paslaugų, nes jų neįperka. Beje, vietinis studentas minėjo, kad jo mama dirba mokytoja už 1 200 eurų dėl malonumo, o tėtis – medikas. Valstybinėje ligoninėje medikų atlyginimai mažesni kelis ir net keliolika kartų.

„Kai matai tokią atskirtį kaip bedugnę, džiaugiesi, kad gyveni Europoje, kur sumokėsi daugiau mokesčių, bet keliai bus tvarkingi, yra bendruomenė“, – dėstė Artūras. Jis pastebėjo, jog Europos Sąjungos piliečio paso kai kurie marokiečiai pavydi, patys jaučiasi įstrigę savo šalyje, kurioje didelė korupcija, darbo vietos atitenka gal ne patiems gabiausiems, bet turtingiausiems.

Stebina, glumina, gąsdina

Per tris savaites priprasti prie Afrikos šalies ypatumų neįmanoma. Belieka stebėtis. „Toje šalyje vėluoja net traukiniai. Jie prasilenkia stotelėse ilgai praleisdami kitus. Tad jei tau reikia persėsti iš vieno traukinio į kitą ar į lėktuvą, niekada nežinai, ar spėsi. Autobusų vairuotojai, neįspėję keleivių, sustoja atsikvėpti, pavalgyti, atsigerti. Kartais valandą, kartais ir daugiau vėlavo ir mūsų praktikai vadovavę medikai“, – dabar jau su šypsena pasakojo Rūta. Tačiau nuostabą kėlė ne tik marokietiškas laiko suvokimas, bet ir vairavimo keistenybės. „Mašinos važiuoja be taisyklių. Jei yra trys juostos, bet telpa keturi automobiliai, tai ir važiuoja per juostos vidurį“, – sakė Artūras.

Apie kiekvieną šalį daug galima sužinoti apsilankius turguose, kur net galva apsisuka nuo spalvų, kvapų ir garsų. „Maroke turguose galima nusipirkti įvairiausių prieskonių, kurie sulipdyti į piramides, riešutų, chalvos, nugos, argano aliejaus, kuriuo garsėja ši šalis, odos dirbinių, net gyvą vištą, kurią tuoj pats pardavėjas nukirs. Turguje stebėjome odos dirbinių gamybos procesą. Matėme, kaip dažomos odos, o iš jų 9 metų ir net mažesni vaikai siuvo rankines… turistams. Matėme, kaip skaldomos argano sėklos, iš kurių gamina aliejų“, – dalijosi įspūdžiais Rūta, stabtelėjusi ir prie gatvių artistų bei muzikantų su būgnais. Kad vietiniai iš visko prasimano pinigų, studentai įsitikino savo akimis: jie norėjo nufotografuoti gatvėje parduodamą patikusį paveikslą, tačiau pardavėjas šį pridengė savo kūnu, o už leidimą fotografuoti ar filmuoti paprašė pinigų. Taip pat pasielgė ir stručio savininkas…

Maisto ypatumai

Važiuodami į Maroką Rūta su Artūru sako neįsivaizdavę, kad marokiečiai valgo tiek daug mėsos. „Musulmonai kiaulienos nevalgo, bet per dieną 2–3 kartus valgo jautieną ir vištieną. Tadžinas – pagrindinis jų mėsos patiekalas. Jis ruošiamas moliniame inde su specifiniu dangčiu ant ugnies krosnyje arba kalnuose ant laužo anglių 4–5 valandas. Mėsa tampa labai minkšta. Iš pradžių pila aliejaus, deda mėsą, vėliau – daržoves, alyvuoges, slyvas. Iš vieno indo, kabindami duonos rieke, tadžiną valgo keliese. Turistams kartais padalija mažesnėmis porcijomis“, – pasakojo patiekalu susižavėję Rūta ir Artūras. Kainos juos maloniai nustebino – už tadžiną mokėję nuo 1,5 euro iki 5 eurų. Tiek kainuoja porcija dviem, kai sunaudota pusė kilogramo mėsos. Vietiniai studentai mano, jog jų maistas riebus, bet lietuviams riebesnis atrodo mūsiškis.

Studentai sakė mėgavęsi daugybe įvairiausių ką tik išspaustų vaisių sulčių, kurių porcija kainavusi apie eurą. „Ragavome ir kaktusų vaisių už 5 ar 15 euro centų. Gatvėje tuos vaisius išpjausto pardavėjas, o pirkėjas ima ranka ir ten pat suvalgo. Labai skanios šviežios figos“, – patirtus skonius prisiminė Rūta.

Tačiau marokietiška kava jaunuolių komplimentų nesulaukė. „Keista, kad net paplūdimyje, kur alina beveik 40 laipsnių karštis, taip pat siūlo kavos ir arbatos, bet turistai negeria. Nesuprantama, bet vietiniai perka, o mėtų arbatą jie geria nuo pat ryto iš mažų stiklinaičių, kurias sunku net paimti, nes dega rankos“, – stebėjosi keliautojai. Stebino juos ir tai, kad čia nepaisoma švaros ir higienos, nes pardavėjai rankomis be pirštinių ima ir maistą, ir pinigus.

Šalyje, kurioje baudžiama už alkoholio vartojimą, nei girtų vietinių, nei turistų, kuriems alkoholis skirtas, keliautojai nematė. Tačiau gatvėse tvyrojo hašišo kvapas, nors už rūkymą viešoje vietoje irgi laukia baudos. Pareigūnų dėmesio gali sulaukti ir už gatvėje reiškiamus jausmus, ir už aprangą. Tik turistų lankomose vietose galima susikibti už rankų ar vilkėti trumpą suknelę. „Žinojau, kur važiuoju, tad stengiausi neatkreipti į save dėmesio, nors mėlynos akys vis dėlto nelikdavo nepastebėtos. Tačiau už akių spalvą rudaakių krašte nebaudžiama, tik turguose į svetimšalius žiūrima kaip į labai turtingus ir prekes bando parduoti gerokai brangiau“, – šypsojosi Rūta.

„Praktika Maroke buvo puiki proga pakeliauti. Kadangi toje šalyje nėra labai saugu, gerai, kad šalia buvo vietiniai studentai. Keliaudamas įvairių tautų žmonių apsuptyje, gali palyginti kultūrinį pasaulį, kyla diskusijų. Tarp studentų medikų buvo rumunų, serbų, ispanų, italų, portugalų. Viename vakarėlyje visi pristatėme savo šalies maistą. Mudu ruošėme šaltibarščius. Nusipirkome parduotuvėje burokėlių, svogūnų laiškus atstojo porai. Keista, kad italai, ispanai, marokiečiai, portugalai nežinojo, kas yra grikiai. Ispanai ir portugalai stebėjosi, kai mes fotografavome apelsinmedžius, nes manė, kad ir pas mus auga“, – šypsodamiesi prisiminė Rūta ir Artūras.

Laima ŠVEISTRYTĖ

Nuotr. iš asmeninio archyvo