Perteklius
Nelinksmi naujausi Statistikos departamento duomenys: pernai Lietuvoje sumažėjo 32,7 tūkst. nuolatinių gyventojų. Pagrindinė priežastis – emigracija. Palyginti su ankstesniais metais, emigrantų skaičius padidėjo 9,9 tūkst., 1 tūkstančiui gyventojų teko 16 emigrantų, o 2014 m. – vidutiniškai 12,5.
Daugiausia emigruoja jaunimas, nors pasitaiko ir vyresnių. Kiekvienos kartos gyvenimo patirtis savita ir unikali. „Gyvenimas – tik nuotykis“, – dažnai sako jauni žmonės. Jie trokšta gyventi čia ir dabar. Jie drąsūs gyventi kaip nori. Todėl jauni žmonės ryžtasi keisčiausiems sprendimams, kurie vyresnei kartai nelabai suprantami.
Anksčiau puoselėtos vertybės nustumtos į šalį. Kas pasirūpins tėvais senatvėje, jeigu emigruojate? „Vaikus ne dėl savęs auginote“, – atšauna. Ir jie teisūs: patiems reikia kurti savo gyvenimą. Sparčiai besikeičiančioje mūsų visuomenėje sukurta socialinių paslaugų sistema – galimybė padėti vienišiems senyviems žmonėms.
Jaunimui sunkiau. Ar galima savo šalyje padoriai jaustis gaunant 500 eurų atlygį per mėnesį? Tiek mokama vienoje prestižinėje valstybinėje sostinės įstaigoje specialistams, dirbantiems atsakingą darbą. Išsilavinimas – magistro studijų diplomai, kai kurie studijas baigę užsienyje. Prieš kelerius metus garsus banko analitikas viešai suabejojo, ar galima oriai gyventi gaunant 3 000 litų? Nyki egzistencija taupant kiekvieną centą. Originaliu mąstymu pasižyminti žinoma ekonomistė neseniai patikino, jog taip gyvenant gali „pavažiuoti stogas“. Ir dar atmušti norą įsidarbinti. Sostinės gyventoja nusivylusi sakė, kad uždirba 200 eurų daugiau nei bedarbio pašalpa. Tiek uždirbdamas, paskolos būstui negausi. Kad jauni žmonės kurtų šeimas, jie turi pasitikėti ateitimi. Neturint darbo ir būsto, neįmanoma planuoti šeimos.
Yra ir gerai apmokamų darbų, bet jie – saviškiams. Skelbimas apie darbuotojo paiešką į tokias darbo vietas – tik formalumas. Jis išsirenkamas prieš paskelbiant. Ir nebūtinai geriausias. Neturėdamas užnugario, ten nepateksi. Štai kodėl jauni žmonės praranda viltį įsitvirtinti savo šalyje.
Psichologės diplomą įgijusi vilnietė ilgai ieškojo darbo, kad galėtų pritaikyti savo žinias, įgytų patirties. Po ilgų paieškų sulaukė pasiūlymo įsidarbinti naujoje įmonėje. Jos steigėja buvo pasiryžusi teikti namų tvarkymo paslaugas. Jaunai specialistei buvo patikėtos „personalo vadovės“ pareigos, tačiau jai reikėjo ne tik išrinkti tinkamas namų tvarkytojas, bet ir kontroliuoti, kaip jos dirba, ieškoti užsakymų ir kita. Jai mokėjo minimalią algą. Mergina stengėsi tikėdama, jog kai įmonė sustiprės, o ji įgis patirties, atlyginimas pakils. Tačiau po pusmečio savininkė pareiškė, kad mokės per pusę mažiau, o kitą dalį pasiūlė užsidirbti… tvarkant namus.
Vienoje sostinės mokykloje buvo paskelbta, jog reikalingas mokytojo padėjėjas. Susirinko kelios dešimtys diplomuotų pedagogių, o laimė nusišypsojo vienai. Perteklius išsilavinusių, intelektualių, mėgstamą darbą dirbti trokštančių žmonių? Kur jiems dėtis? Tik emigruoti.
Sunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę Lietuvoje, jeigu neatsivėrę išganingieji vartai į užsienį. Džiūgaujama, kad Lietuvoje iki minimumo sumažėjo nedarbas. Smuko nusikaltimų kreivė – nusikalsti linkę asmenys neblogai integravosi vakarietiškoje aplinkoje. Taigi emigracija – tarsi per potvynį sraunių vandenų pertekliumi atsikračiusi upė. Palengvėjusi, nusimetusi nereikalingą, problemų keliančią naštą. O demografai, remdamiesi EUROSTAT gyventojų skaičiaus kaitos prognozėmis, Lietuvai žada niūrią ateitį: ar šį šimtmetį palydėsime dar turėdami 2 milijonus gyventojų?
