Pieno upėmis plaukianti įgula: vieniems – darbai, kitiems – pelnai
Ūkininkų pieno streikas išjudino problemas, apie kurias seniai žinota, bet patogiai tylėta. Žvelgiant į tai, kas dabar vyksta, apima neviltis ir jausmas, kad Lietuvoje reikia nebe pieno ūkių, o tik kelių stambių pieno gamyklų. Panašu, kad visi mažieji ir kitoks „balastas“, kuris neatitinka pieno perdirbėjų vizijos, privalo būti išnaikinti, o kas atsitiks su naujais bedarbiais ir bedaliais, tai jau jų pačių reikalas. Kas geriau vartotojui, atsakymo kol kas nėra.
Pažintinių laidų stygius
Pakelis „burro italiano“ (itališko sviesto) nedidukės miestelio parduotuvės lentynoje gerokai nustebino. Tarp įvairių gamintojų išdėliotų sviesto gabaliukų jis buvo pigiausias. Ką darysi, paėmiau tą, atvežtą į Lietuvą iš Bolonijos. Ačiū italams už gabalėlį (kokį ten gabalėlį, visą sąžiningą 200 g) sviesto žymiai mažesne nei lietuviškas produktas kaina. Įdomu, kiek italų karvės duoda pieno, kiek už jį mokama ūkininkams, kiek toje šalyje kainuoja elektra ir degalai, kad sviestą jiems apsimoka vežti kelis tūkstančius kilometrų.
Iš tiesų be galo įdomu būtų vietoje nuobodžios pirktine licencija transliuojamos kokios nors TV šokių ar dainų su tariamomis ar tikromis žvaigždėmis laidos pamatyti pažintinių reportažų, tarkime, iš pieno perdirbimo įmonės. Juk ne vienam būtų smalsu pamatyti, ką ir kaip galima padaryti iš litro pieno. Daugelis nežino ir nesusimąsto, ką reiškia homogenizuotas, pasterizuotas, be laktozės ir panašūs užrašai ant pieno produktų, kuo sūris skiriasi nuo sūrio gaminio, kam į sūrį reikia pridėti dažiklių. Bet tokių laidų nėra.
Priversti rinktis pigiausią
Dar kitą kartą pirkau lenkiško sviesto, nes pigesnis nei lietuviškas, kaip ir pienas bei kiti jo produktai. Matyt, lenkų karvės taip pat pieningesnės nei lietuvių. Ekologijos temas ir problemas tada atidėjau rytdienai, nes kai lietuviškų produktų kainos šauna į padanges, griebi pigesnes iš kaimynų, nors bendros susidarančios taršos kiekiu atvežtinės pigesnės prekės tokiu būdu gerokai pralenkia vietines. Tik nebesvarbu, nei kiek CO2 susidaro jas pagaminant, nei kiek atvežant iki pirkėjo, renkiesi tą, kuri pigesnė. Dabar – ačiū mūsų Juodmargėlei – visai neperku jokių pieno produktų, karvutė jo parūpina šeimai, dar užtenka kaimynams, katinams ir vištoms. Kaip mat žymiai sumažėjo ir būtinų kasdieninių pirkinių krepšelio kaina.
Nors „pieno streikas“ jau vyksta ne pirma savaitė, pieno produktų kainoms prekybos centruose žymesnės įtakos nepadarė. Matyt, sandėliuose rezervų pakanka. Pakanka ir plačiai skleidžiamos įvairios informacijos, gal labiau tiktų sakyti ne visai teisingos informacijos – tai „žalią“ pieną pavojinga gerti, tai bankai suskaičiavę, kad iš maisto kainų kilimo labiausiai pasipelnę… ūkininkai, tai ūkiai esantys per maži ir neperspektyvūs, žodžiu, kai nori mušti, lazdą randi.
Dėmės nuplauti neskubama
Iki šiol ūkininkus mušė ir kaltino esančius didžiausiais aplinkos teršėjais. Ak, apsirikta! Neseniai Aplinkos ministerija parengė ir Europos Komisijai pateikė Nacionalinę šiltnamio efektą sukeliančių dujų apskaitos ataskaitą, kurioje įvertintos 1990–2021 m. tendencijos. 2021 m. Lietuvoje į atmosferą buvo išmesta 20,3 mln. tonų šiltnamio efektą sukeliančių dujų – apie 0,5 proc. daugiau nei 2020 m.
„Pagal ataskaitos duomenis didžiausią taršą šiltnamio dujomis kėlė transporto (30,3 proc.) ir energetikos (30,1 proc.) sektoriai, žemės ūkis (21,7 proc.), kiek mažiau pramonė (13,8 proc.) ir atliekų sektorius (4,0 proc.). Nors palyginti su 2020 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis mažėjo daugelyje ūkio sričių, gana stipriai augo energetikoje ir tai nulėmė bendrą emisijų padidėjimą. Pagrindinis taršos šaltinis – centralizuotai tiekiamos šilumos ir elektros gamyba, taip pat išaugęs iškastinio kuro naudojimas namų ūkiuose, įmonėse“, – rašoma Aplinkos ministerijos ataskaitoje.
Pasirodo, karvės bezda mažiau nei miestų katilinių kaminai, bet ūkininkaujantiems ir sunkiai dirbantiems mestą dėmę nuplauti niekas labai neskuba.
Svitą – į fermas
Šiomis dienomis klausydamasi įvairiausių atsakingų ir, bijau, nedaug apie žemės ūkį suprantančių asmenų nesibaigiančių ir apčiuopiamų rezultatų neduodančių diskusijų, pagalvojau, kokie protingi anuomet buvę pasakų karaliai. Jie bent persirengdavę eiliniais šalies gyventojais ir keliaudavę per karalystę patirti, koks yra tas gyvenimas už rūmų sienų. Šiandien, jei ir prašvilpia kas duobėtais kaimo keliukais, tai nebent prieš rinkimus.
Jei ryte 4 valandą, kai dažniausiai darbą pradeda pieno ūkių šeimininkai, įšoktų į guminius botus pieno perdirbėjų svita su patarėjais ir pritarėjais, ministru ir visais lobistais, bent kartą pamelžtų ir apliuobtų karves, pasėdėtų traktoriuose ruošdami pašarus, mėždami mėšlą, gelbėdami besiveršiuojančiai karvei bei dirbdami daugybę kitų darbų tam baltam skaniam pieneliui gauti, geriau suprastų jo tikrąją kainą. Kasdien, be sekmadienių ir šventadienių, išeiginių ar atostogų, lyjant ar sningant, sopant galvai ar atėjus gimtadieniui – „šiandien tingiu“ šiame darbe, skirtingai nuo, tarkime, „grūdininkų“, neegzistuoja.
Bet čia tik emocijos, o jos, pasak ekonomistų ir lobistų, netinkančios ten, kur rimtas verslas. Taip sako ir pieno perdirbėjai, iš kurių vienos stambios įmonės vadovas tikino, kad ir pieno gamintojai, ir perdirbėjai sėdintys toje pačioje valtyje. Ir jei vieniems (perdirbėjams) dabar nesiseka išvežti ir pelningai užsieniuose parduoti apie 70 proc. gaminamos produkcijos, tai valties kompanionai (pieno gamintojai) privalo tas nesėkmes nuolankiai priimti ir neniurnėti dėl savo mažų uždarbių. Tik kam eksportuoti, jei nėra kam parduoti, ar ne geriau šiek tiek pigiau, bet realizuoti vietinėje rinkoje. Apsidžiaugtų visi nuo eilinio pirkėjo iki šakočių kepėjų, gal tada mūsų skanėstai atsiduotų ne palmių riebalais, o tikru sviestu. Paskutiniu metu klausantis panašių išvedžiojimų jau beveik kyla noras paklausti – kai valtis pakryps ne į maksimalaus pelno pusę, gal dar reikėtų perdirbėjus bei prekybininkus ir paremti? Tik va, kai valtis neteisingai krypsta ūkininkų nenaudai, savo atsakomybės anuodu partneriai – perdirbėjai ir prekybininkai – nenori matyti. Tai kas čia per įgula?
Keista, kad po kurio laiko valties įvaizdis išplaukė ir iš vienos žemės ūkio ministro kalbos. Gal ne be pieno perdirbimo verslo lobistų sukeltų bangų?
Kaip suprasti tikrąją lobistų misiją, gali pasakyti tik jų šeimininkai, tačiau, aišku, kad tie lobistai mielai prisiglaudė prie viename valties šone susimetusių pieno pramonininkų. Ūkininkų pusėje jų nesimato, nes tie neturi tokių pelnų, kuriais galėtų apmokėti brangias ir savo darbui atsidavusių lobistų paslaugas.
Lobistai laiko negaišta
Šiaip paskaičius, kas per daiktas lobistai ir lobizmas, atsakymai susidėlioja paprastai. Lobistai ir lobizmas – naujas reiškinys šalies politikos pasaulyje. Su kuo čia mus į tą vieną valtį sumetė, padeda išsiaiškinti apibrėžimai. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos konsultacijų banko apibrėžimas sako, kad „Lobistas – interesų grupių įgaliotinis arba parlamentaras, mėginantis parlamente ar ministerijoje rengiamų įstatymų projektus pakreipti tam tikrų grupių naudai.“
Rūta Vainienė knygoje „Ekonomikos terminų žodynas“ terminą „lobizmas“ apibūdino taip: „Veikla, kuria daroma įtaka šalies teisinei aplinkai, kad ši būtų palanki užsakovo interesams.“ Žodis „lobizmas“ kilo iš pavadinimo viešbučio „vestibiulio“ (lobby), kuriame interesantų grupės, sakoma, laukdavo grįžtančio pasilinksminusio prezidento.“
Panašu, kad pieno pramonės ir jos produkcijos realizavimo lobistai laiko negaišta, bet aktyviai veikia. Klausantis jų kalbų, ne kartą kilo klausimas, o jie patys nors tvarte yra buvę?
Neseniai vienos pieno perdirbimo bendrovės vadovas viešai sakė, kad reikėtų pieno ūkius stambinti ir efektyvinti jų veiklą. Nori nenori, iš visur brukama ta pati nuomonė – visi, kurie laikosi įsikibę tų keliasdešimties hektarų dirbamos žemės ir melžia nuo kelių iki keliasdešimties karvių, yra tikras pagalys į pažangios ateities ratus su tūkstantinėmis fermose prirakintų produktyvių, užsienyje dažnai vadinamų „pieno patrankos“ karvių bandomis, akimi neaprėpiamais laukais, robotais ir tonomis pieno. Gal vizija ir nebloga, bet ar mūsų šaliai tinkama?
Čia yra ir kita pusė, apie kurią Lietuvoje nekalbama arba kalbama dar nepakankamai – gyvūnų gerovė, ekologija, gamtinės įvairovės išsaugojimas, nekalbant apie tai, kad, sunaikinus mažuosius šeimų ūkius, Lietuvoje tikrų kaimų neliks, tik kaimo tipo gyvenvietės. Jose gyvenantys vargiai ar savo kaimynystėje toleruos nepažįstamus fermų kvapus ar garsus. Kad taip nutiks, abejoti neverta, juk jau dabar teismui teko spręsti, ar pieno melžimo aparatas gali burgzti ryte šeštą valandą, ar vis dėlto tai trukdo saldų miegą.
Gigantomanija jau nebemadinga
Ne be priežasties neseniai Berlyne vykusios didžiausios pasaulinės agroparodos „Žalioji savaitė“ metu protestuota prieš industrinį ūkininkavimą. Kai per metus pievos šienaujamos po kelis kartus, kai sparčiai nyksta vabzdžiai apdulkintojai, kai sėjamos tik tam tikros rūšies monokultūros aukštos kokybės pašarams pagaminti, kai selekcijos būdu atrinkti galvijai turi gauti ir atitinkamą veterinarinę priežiūrą su visais vaistais ir papildais sveikatai ir produktyvumui išlaikyti, ekologijai vietos labai daug nelieka. Gal todėl tokioje šalyje kaip Vokietija vis labiau orientuojamasi ne į gigantomaniją, o smulkių ir vidutinių ūkių produkciją, kurioje ir gyvulių gerovė, ir kiek įmanomas didesnis dėmesys aplinkos taršos mažinimui suranda vietos.
Dar kas labai populiaru ir nedraudžiama Vokietijos pieno ūkiuose – pardavinėti pieną iš ūkio tiesiai pirkėjams. Gyvendama Vokietijoje nė karto neradau nė viename laikraštyje, negirdėjau per radiją perspėjimo, kaip pavojinga vartoti iš ūkininkų nusipirktą pieną.
Tos pieno upės Lietuvą pavertė pasakų šalimi. Viliuosi, šį kartą ji bus su gera pabaiga.
Šiomis dienomis klausydamasi įvairiausių atsakingų ir, bijau, nedaug apie žemės ūkį suprantančių asmenų nesibaigiančių ir apčiuopiamų rezultatų neduodančių diskusijų, pagalvojau, kokie protingi anuomet buvę pasakų karaliai. Jie bent persirengdavę eiliniais šalies gyventojais ir keliaudavę per karalystę patirti, koks yra tas gyvenimas už rūmų sienų. Šiandien, jei ir prašvilpia kas duobėtais kaimo keliukais, tai nebent prieš rinkimus.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
A. VALAIČIO nuotr.
