Po geradarių kaukėmis
Buvau įsitikinusi, jog telefoniniai sukčiai manęs neapgaus. Maniau, kad pasielgsiu kaip vienas gargždiškis. Vidurnaktį pažadintas iš miego mobiliojo ryšio telefono skambučio ir išgirdęs maldelę „gelbėti bėdon patekusį sūnų“, jis nesutriko: „Ar jums ten, už grotų, duonos nebeduoda?“ Skambinusysis akimirksniu išjungė telefoną.
Šeštadienio rytą suskambus mano telefonui, rusišku akcentu vyriškis pareiškė, kad jį apšmeižiau tą dieną „Bangoje“ išspausdintame straipsnyje apie skaudžius gaisro padarinius vienoje Maciuičių sodyboje. Straipsnyje buvo iškelta abejonė dėl nepažįstamų žmonių, rinkusių aukas padegėliams. Taigi man paskambinusysis priekaištavo, esą tuoj po straipsnio pasirodymo pradėjo skambinti žmonės, kurių prašęs aukoti nuo gaisro nukentėjusiesiems. Ak, pagaliau atsiliepė į skambučius, nes „Bangai“ skaitytojai skundėsi, jog įtartini labdaros rinkėjai, nors ir palikę mobiliojo telefono numerį, tačiau vėliau paskambinus neatsiliepia. Nuščiuvau: ką galėjau apšmeižti, jeigu niekas negalėjo pasakyti, kas tie labdaros rinkėjai: nei padegėliai, iš kurių prašymą dėl paramos paėmė kažkoks vyras ir moteris, nematė jų dokumentų, negavo vizitinės kortelės, nei rajono Savivaldybės administracijos, nei seniūnijos darbuotojai. Vėžaičių seniūnijos specialistei paprašius dokumentų, šie nėrė iš kabineto. Kodėl labdariai bijojo viešumos? Dabar vyriškis telefonu reikalavo paneigti straipsnį, grasino teismu. Jis teigė nuvežęs labdarą nuo gaisro nukentėjusiems maciuitiškiams. Kiek surinkęs? „Kodėl aš turėčiau jums atsiskaityti? Nuvežiau vaistams“, – piktai rėžė nežinomas asmuo. Gal telefoninis sukčius? Betgi aukas rinko padegėliams, o ne ligoniams. Ar vertėjo dėl 315 litų gaišti laiką, eikvoti kurą?
Interneto portale pavyko rasti, jog labdaros ir paramos fondas, kurio atstovu prisistatė skambinęs vyriškis, įregistruotas Vilniaus savivaldybėje, viename iš daugiabučių gyvenamųjų namų. Nei fondo įkūrėjo, nei telefono – kokia skurdi informacija. Bet sužinojau, kad šio fondo atstovai, rinkę pinigus beglobiams gyvūnams Klaipėdoje, taip pat sukėlė įtarimą žmonėms. Geradariai atsidūrė žurnalistų akiratyje. Ir su jais kalbėjosi akiplėšiškai, apie geradarį fotografavusią žurnalistę pranešė policijai.
Abejonių kėlė tai, kad skambinęs fondo atstovas griežtai atsisakė susitikti ir pasikalbėti. Įvairiausios mintys kirbėjo. Mįslingas gaisras pagyvenusių sutuoktinių sodyboje. Iš jos šeimininkų 8 tūkst. Lt pasiskolinęs jaunas kaimynas užstatė šieno presą ir neskubėjo grąžinti skolos. Šiam sudegus, pareikalavo 7 tūkst. Lt. Nespėjus užgesinti gaisro, prisistatė geradariai. Seniūnijos specialistė tvirtino, jog per 22 darbo metus tokios rinkliavos nebuvo, nors bėdų žmonėms pasitaikė. Duodami aukas šiems labdariams Vėžaičių seniūnijos gyventojai abejojo, ar iš mielaširdystės, atjautos, gailesčio jos renkamos.
Labdaros ir paramos fondo misija aukštesnė nei materialiai paremti bėdos ištiktą žmogų. Tuo nuoširdžiai pasirūpina bendruomenė, darbo kolektyvas ir pavieniai žmonės. Kiek gerumo pavyzdžių esame aprašę savo laikraštyje.
Labdaros ir paramos fondą įkūrusi ponia A. Adamkienė teigė: „Tikiu, kad mūsų su Jumis (fondo rėmėjais – aut. pastaba) suteikta galimybė skaityti naujausias knygas, dalyvauti kūrybiniuose ir švietimo projektuose, kaimo mokyklų vaikams atneša ne tik pažinimo džiaugsmą, bet didelę naudą. Tik šiandien patyrę tauriausią jausmą – žmogiškąją meilę – vaikai patys ją skleis bei dalinsis su kitais ir šiandien, ir ateityje.“ Po sėkmingos 15 metų veiklos, dėl kurios niekada nebuvo kilę nė mažiausios abejonės, fondas šiemet garbingai ir viešai uždarytas. Tai buvo tikro sąžiningumo ir kilnumo pavyzdys.
Tačiau yra faktų, verčiančių mąstyti, ar iš tiesų labdaros ir paramos fondai atlieka kilnią misiją, ar tai ne galimybė piktnaudžiauti? Šią savaitę Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje ciniška apgaule kaltinamas buvęs seimūnas V. Matuzas ir lobistas A. Romanovskis. Prokurorai kaltina buvusį seimūną, kad šis, prisidengęs geradario kauke, rinko labdarą tiems, kuriems reikia pagalbos, o iš tiesų vargšams skirtus pinigus pasisavino. Iš viso – apie 60 tūkst. Lt. Bet V. Matuzas neigė tai, aiškindamas, jog norėjęs padėti senyviems ir neįgaliems žmonėms. Abu teisiamieji teigė, jog prokurorai nesuvokia labdaros esmės. Tai gal ir mes – „nesusipratėliai“?
