Pokalbis
Humoreska
Susitiko daug metų nesimatę draugeliai, susėdo parke paplepėti.
– Na, tai kaip begyveni, Antanai, ar beišgeri? – klausia Petras.
– Žinoma, – apsilaižo Antanas. – Anais laikais pragerdavau visą algą, o dabar – pensiją.
– Oho, vis dar plačiai gyveni. Ir ką vartoji?
– Paracetamolį, valakardiną, vakare – rudotelį. O kaip tu laikais? Gal ir dabar į mergas pasižvalgai?
– O taip, šitos vis dar mane traukia. Žiūrėk, ana kokia gražuolė ilgomis kojomis eina. Ech, tokią „pakabinus“.
– Klausyk, ar tu bent įsivaizduoji, kaip ji pakabinta atrodytų ir kiek rėmeliai tau kainuotų. Be to, manau, kad ji, be ilgų kojų, turi dar ir artimuosius. Tie, pastebėję, kad ši dingo, kreipsis į policiją. Ką tu atsakysi, kai pas tave ateis kriminalistai ir rodydami į pakabintą ilgakoję tiesiai šviesiai paklaus: „Kieno tai darbas“?
– Atsakysiu, kad Picaso.
– O jeigu Picaso neprisipažins? Vietoje Luvro atsidursi Pravieniškėse.
– Gal tu ir teisus – vienas vargas su tom mergom.
– Aš taip nesakau. Jeigu protingai elgiesi, galima su jomis ir pasismaginti. Vakar ėjau gatve ir priešais mane pasirodė tokia sultinga moteriškė. Kokia figūra, nuostabi krūtinė, o svarbiausia akys – tokios gražios ir didelės kaip mano opelio lempos. Įsivaizduoji, prasilenkiant ji man su tom lempom tik blykt, blykt.
– Tai bent. Ir ką tu?
– Aš iškart supratau, kad netoliese kelių policija, tad sumažinau greitį.
– Na, tau ir pasisekė. Pala, pala, o iš kur greitis, jeigu pėstute ėjai?
– Tu ir paklausei. Kai tokią gražuolę pamatai, varai kaip ant sparnų.
– Tai tu dar kietas, koks buvai, toks ir likai, – su neslepiamu pavydu konstatuoja Petras.
– Na jau, nesikuklink, – patenkintas šypsosi Antanas ir atsilygina tuo pačiu. – Kiek pamenu, kai tu pakeldavai balsą, visi aplinkui drebėdavo.
– Jau nebe. Anądien valgydamas pastebėjau, kad šaltiena ir ta nebedreba. Sakau, jeigu tu dar toks greitas, gal kur ir toliau išvažiuoji?
– Retkarčiais vasarą su žoliapjove į kiemą.
– Kodėl tik vasarą?
– Žiemą, bestija, neužsiveda.
– Pasikeitė laikai, – atsiduso Petras. – Kai pagalvoji, ar apie tokią laisvą Lietuvą mes svajojome.
– Taip, – pritarė ir Antanas. O kiek kovota. Ar vertėjo? Bet aš pykčio nelaikau.
– O aš – šlapimo.
– Ir kam jį laikyti, juk dabar visko yra, tik pinigų turėk.
– Man jau laikas, – pažiūrėjo į laikrodį Petras.
– Man irgi.
Pakilo bičiuliai nuo suolo, atsisveikindami apsikabino, atsibučiavo ir nuėjo abu į tą pačią pusę. Antanas žygiavo priekyje, Petras iš paskos, atsilikęs keliais metrais. Po pusvalandžio Antanas susizgribo einąs ne į tą pusę, apsisuko atgalios ir netikėtai sutiko seną pažįstamą Petrą. Susėdo abu ant suolelio paplepėti.
Algimantas VAŠKYS
