Portretas

Humoreska

Perdažius sandėliuką, liko puslitris dažų ir teptukas. Kitas būtų išmetęs, tik ne Akcizas.

„Imsiu ir nupaišysiu saviškę“, – nusprendė.

Sukalė rėmą, užtempė ant jo paklodę ir šūktelėjo:

– Varyk, motin, čionai, padarysiu iš tavęs portretą.

Plesticida paskubom persivilko suknelę, pasišukavo ir klestelėjo ant taburetės priešais tapytoją:

– Gal reikėtų ir pasidažyti?

– Nė nebandyk – dažų tik tik portretui užteks, – perspėjo Akcizas ir pradėjo komanduoti:

– Atsitrauk toliau, sėsk arčiau, pasislink šonan, suglausk kojas, nestenėk…

Žmonelė net suplušusi vykdė visus nurodymus, kol pagaliau įtiko. Dailininkas grakščiai brūkštelėjo per drobę.

– Ar ne per didelis tavo teptukas? – suabejojo Plesticida.

– Pasižiūrėk į save – su mažu tavęs per tris dienas nenupieši.

Toji net susigūžė nuo tokio komplimento.

– Nesikūprink, – sekė nurodymas, – sėdėk kaip karalienė.

Kad ir kaip stengėsi Plesticida, karalienės ji nepriminė. Akcizas žvelgė į ją iš vieno šono, iš kito, kraipė galvą ir nepatenkintas burbėjo:

– Kažkokia tu neproporcinga.

– Kas ne taip? – raudonis užliejo pozuotoją.

– Burna labai maža, palyginus su tai, kiek suvalgai.

– Tu mane pasisodinai tam, kad pasityčiotum? – dabar jau iš pykčio paraudo žmona.

– Jeigu maivyčiausi, priminčiau tau, kad tavo nosis kreiva, ausys atlėpusios, o akys – minus trys dioptrijos.

– Kam tau tokios pabaisos portretas ir kur jį dėsi?

– Įkelsiu į vyšnią, kad špokai bijotų.

– Eik tu žinai kur? – pašoko nuo taburetės įsiutusi Plesticida.

– Sėdėk ir nesiblaškyk, pradedu piešti.

– Ir ką tu nupieši? – Plesticida pasičiupo veidrodį. – Pažiūrėk, ką iš manęs padarei – aš visa violetinė.

– Puiku, – džiaugiasi Kloika, – kaip tik tokie dažai man ir liko.

Algimantas VAŠKYS