Praregėjusieji. O mes?

Seimo rinkimų smagratis šią savaitę įgavo itin spartų pagreitį: kandidatai debatuose malė savo oponentus tarsi mėsmalėje. Išvargusių kandidatų emocijos jau pasiekia tokį lygį, kad nors paniekos ne bendraminčiams žodžius numaldo debatus vedantis žurnalistas, tačiau žaibai iš akių lekia priešininkų komandos link.
Politikai juk taip pat žmonės, nors galbūt kai kurie rinkėjai įsivaizduoja esant kitaip. Štai net nuolat maloningai atrodanti europarlamentarė V. Blinkevičiūtė interviu žurnalistei suirzusi pareiškė, kad nuo korespondentės klausimų galva įsiskaudo.
Kaip tik debatų įkarštyje pasitaikė spalio 10-oji – Pasaulinė psichikos sveikatos diena, skirta pabrėžti psichikos sveikatos reikšmę ir skatinti visuomenės sąmoningumą šia tema. Tad šiuo klausimu tądien pasireiškė ir Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen pranešime spaudai sakiusi, jog psichologinė gerovė tiesiogiai susijusi su gerais darbo rezultatais, kūrybiškumu, produktyvumu, gebėjimu rasti sprendimus kasdienėse situacijose.
Daugelis politikos apžvalgininkų sako, kad priešrinkiminės aistringos kovos, kurias mes matome debatuose, yra tarsi spektaklis. Kai kurie aktorystės meną yra įvaldę tobulai. Štai scena jiems gali tapti net turgus. Pavyzdžiui, Rietavo turguje už savuosius agituojančiam europarlamentarui P. Gražuliui tiesiogine šio žodžio prasme teko patirti, ką reiškia frazė „gauti į dantis“. Bet tai tik rinkimų karštligės vaidybos dalis.
Kandidatų į Seimą būriai vienas per kitą rinkėjams aiškina šalies problemas: smukęs švietimo lygis, vis labiau neprieinama sveikatos apsauga, privataus verslo veržimasis į minėtas sritis siekiant pelno, mažos pensijos, nesutvarkyti keliai, biurokratizmo spąstai tiek viešajame, tiek ir privačiame sektoriuose, stinga mokytojų ir medikų, nyksta smulkieji ūkiai ir spaudžiami smulkieji verslininkai, didėja atotrūkis tarp didmiesčių ir regionų, nepakankamai dėmesio skirta gynybai, mokesčių sistema žlugdo viduriniąją klasę ir t. t. Debatuose dalyvaujantys kandidatai atskleidžia savo asmenines patirtis, dalijasi pavyzdžiais iš savo miestų ar rajonų, nutaiso užjaučiančias veido mimikas kalbėdami apie socialiai pažeidžiamus žmones.
Tarsi anksčiau šie šnekėtojai nebūtų nei viso to regėję, nei patyrę. Tarsi kandidatavimas ir siekis žūtbūt tapti Seimo nariu būtų juos pavertęs ir reginčiais, ir empatiškais, ir kažką net nuveikiančiais. Taip, kaip tikintieji ieško stebuklingo apsireiškimo vietų tikėdamiesi pasveikti, taip ir kandidatai mato švenčiausiąją savo gyvenimo vietą – Seimo nario kėdę.
Visgi debatai, susitikimai su rinkėjais, nors juose kandidatų liežuviais malama dangaus mana, yra veiksminga priemonė norint apsispręsti, už ką balsuoti. Gana ryškiai atsiskleidė greitosiomis susikūrusių partijėlių, naujųjų gelbėtojų užmačios. Tai akivaizdu jiems atsidūrus situacijose, kuriose jie negali atsišaudyti standartinėmis frazėmis. Kaip tokio lygio žmonės galėtų spręsti sudėtingus valstybės valdymo reikalus? Kaip jie įvykdytų savo stebuklinius pažadus? O mes, rinkėjai, ar praregėjome?
„Visuomenei teks laikyti svarbų egzaminą. Mūsų žmonės inertiški, politiškai neišsilavinę, sąmoningų piliečių yra labai nedaug. Visuomeninės sąmonės manipuliacijos instrumentu tampa pagrindinės mūsų žiniasklaidos priemonės, kurios jau seniai kontroliuojamos konkrečių finansinių grupuočių ir su jomis susijusių politinių veikėjų. Todėl manipuliavimo visuomenine sąmone galimybės yra milžiniškos. Tai akivaizdžiai parodė daugelis ankstesnių Seimo rinkimų“, – susiklosčiusią situaciją komentavo filosofas, kultūrologas, Nacionalinės mokslo premijos ir kitų premijų laureatas, prof. hab. dr. A. Andrijauskas. Tiesa, šios mintys buvo išsakytos dar 2009 m., o ar dabar jos jau nebeaktualios?..