Pražūtingas abejingumas
Ką pagalvojate išgirdę, jog kasmet Lietuvoje nužudoma tiek vaikų, kiek jų yra maždaug vidutinėje kaimo mokyklos klasėje? Dalis žūsta nuo savo gimdytojų arba artimųjų rankos.
Kauno rajone 27 metų gyventoja savo naujagimį pasmaugė. 23 metų vieniša dviejų vaikų mama iš Jonavos rajono irgi pasmaugė. Teisėjos duktė, teisininkė, pagimdžiusi sveiką berniuką, uždusino. Nužudytąjį, supakuotą į polietileną, vežėsi į sostinę šalia konservuotų daržovių. Gimė nelaukti, iš atsitiktinio nuotykio, todėl jiems nebuvo vietos šiame pasaulyje?
Kraupių istorijų tęsinys – Gargžduose. Dvejų metų mergytę sumušė motinos sugyventinis. Komos ištikto kūdikio ateities medikai nedrįso prognozuoti.
Prieš kurį laiką „Bangos“ laikraščio nuotraukoje įamžinta ši mažylė, kurią į redakciją atsinešė mama, atėjusi pasiimti dukrytės laimėtą prizą. Žvelgdami į fotografiją, negalime patikėti tragiška lemtimi.
Ši šeima nebuvo rizikos šeimų sąraše. Televizijos reportaže kalbinti kaimynai nieko blogo apie ją nepasakė. Argi dėl to, kad nuomojamame būste rinkosi jauni žmonės, iš jo sklido muzika, reikėjo pranešti Vaiko teisių apsaugos skyriui? Tiesa, mergytė verkdavo, betgi kurioje šeimoje nepravirksta kūdikis? Tai ar galėjo Vaiko teisių apsaugos skyrius užbėgti nelaimei už akių? Vedėjos pavaduotoja ištarė skaudžią tiesą: dažniausiai šeimose smurtauja žmonės, kurie tėvų namuose nepatyrė meilės, šilumos.
Sudėtingas ir vingiuotas su aukos mama gyvenusio 24 metų vyriškio gyvenimas nuo pat vaikystės. Tėvai ir pedagogai, nesugebėję auklėti, jį, mažametį, išsiuntė į socializacijos centrą. Argi žmogus, šeimoje nematęs pavyzdžio, galėjo pamilti svetimą vaiką?
Nepasisekus su dukrytės tėvu, moteris ieškojo kito vyro. Neapgalvotas, lengvabūdiškas pasirinkimas: kelis kartus teistas vyriškis…
Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovės Jurgitos Pocienės teigimu, Lietuvoje labai daug nelaimingų vaikų, kurie kalinami, gyvena nežmoniškomis sąlygomis, o socialiniai darbuotojai užsimerkia ir nemato galimybių ką nors keisti.
Rajono seniūnijoje dirbanti socialinė darbuotoja pastebėjo, jog su socialinės rizikos šeimomis realiai nedirbama, nes nėra pakankamai resursų, Lietuvoje nėra sukurtos ir aiškios pagalbos veiksmų koordinavimo sistemos. Tad tokios šeimos tik skaičiuojamos, nors reikėtų daug konkrečių ir sisteminių paslaugų. Tai išryškėja įvykus nelaimei. Kėdainių rajone socialinė darbuotoja, lankydamasi vargingoje šeimoje, tvirtino nepastebėjusi, kas dedasi šeimoje, kurios tėvas it kačiukus į šulinį sumetė du savo vaikus. Bet jis nepakaltinamas. Mūsų specialistė apgailestavo, kad nesidomima žmonių, baigusių specialiąsias mokyklas, gyvenimu – svarbiausia juos „integruoti“.
Visgi socialiniam darbuotojui ar vaiko teisių specialistui neįmanoma viską aprėpti. Turi būti bendras policijos, bendruomenės, darželio, mokyklos, medikų, seniūnijos darbas. Apie gresiantį pavojų turėtų pranešti giminaičiai, artimieji, kaimynai. Bendruomenei irgi turi rūpėti žmogus, ne vien projektai. Bet visuomenėje daug pražūtingo abejingumo. Tyli kaimynai girdėdami, kaip tėvas savo mažylius „auklėja“ daugiaaukščiais keiksmažodžiais, komanduoja tarsi dresuojamam šuniui. Nuolatinis psichologinis smurtas žaloja dvasiškai.
Prieš pusmetį inicijavusi nacionalinę kampaniją „Už saugią Lietuvą“ Prezidentė Dalia Grybauskaitė pastebėjo, jog susiduriama su klaidinga nuostata, kad socialinės problemos – tai socialinių darbuotojų, institucijų, įvairių tarnybų reikalas, tačiau ne artimų kaimynų, ne draugų ar bendruomenės rūpestis. Anot Prezidentės, esame stebėtojų ir liudininkų visuomenė, kuri nežino, ką reikėtų daryti ir kaip žmoniškai reaguoti. Taip neturėtų būti. Atėjo laikas keisti pasenusį požiūrį.
