Priekuliškė rašytoja sužavėjo Vilnių
Mokytoja, rašytoja, kraštotyrininkė Gargždų miesto garbės pilietė Edita Barauskienė sėdi savo Priekulėje ir rašo knygas, o leidyklos turi ką veikti jas leisdamos. Tačiau veikti sumanė ir neabejingi jos kūrybai vilniečiai. Atvelykio sekmadienį lietuvininkų bendrija „Mažoji Lietuva“ ir Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia pakvietė į E. Barauskienės naujausios knygos „Tolminkiemio sodininkas“ sutiktuves „Liuteronų namų“ salėje.
Atvelykio ramybės palinkėjimas „šalom“ tądien buvo labai laiku, nes knygos sutiktuvininkai ramiai prisiklausė įdomiausių kalbų apie E. Barauskienės romaną.
Redaktorė D. Šakavičiūtė sakė, jog su didžiu užsimojimu Edita išvarė naują vagą K. Donelaičio tyrinėjimo dirvonuose. Moteris-rašytoja parašė galingą tekstą apie vyrą-literatūros klasiką. Palyginti galima nebent su 2012 m. išleista Aldonos Ruseckaitės knyga „Šešėlis JMM“, skirta Maironio asmenybei, bet „Tolminkiemio sodininkas“ – istorinis romanas apie K. Donelaitį, o ne kuklūs biografiniai etiudai.
Skaitant Editos knygą, atsiveria sustyguotas pasaulis. Didžiulis rašytojos nuopelnas – žemiškas skaitytojo priartinimas prie XVIII a. erdvės: parodoma kultūrinė, politinė istorija, mentalinė situacija (daug atradimų katalikams, pavyzdžiui, giedojimo mokyklos). Edita meistriškai mezga platų kontekstą. Knygoje K. Donelaitis groja Bachą. Kodėl gi ne? Ar XVIII a. augo tuose kraštuose chrizantemos? Turbūt. Ir dar autorė turi drąsos sujungti Didžiąją ir Mažąją Lietuvas: į Tolminkiemį papučia vėjas nuo Vištyčio ežero, nuo Lietuvos. Ar buvo K. Donelaičio emocinis santykis su Lietuva, nežinia. Edita atsakytų šitaip: „Bet vėjas tai buvo“. Štai Kristina Sabaliauskaitė savo istoriniuose romanuose apdairiai nenaudoja tiesioginės kalbos. Edita nueina sunkesniu keliu: bando parodyti įdomią herojų kalbą. Redaktorei negirdėtas posakis „žiūrėti iš skersos“. D. Šakavičiūtė išvardijo romano „Tolminkiemio sodininkas“ pliusus: rašytoja iškelia naujų klausimų ir iš naujo apie laiką bei K. Donelaitį. Ir žino atsakymus, teisybė yra jos.
Dr. Napalys Kitkauskas kalbėjo apie K. Donelaičio krašto aplinkos puoselėjimą, džiaugėsi, kad pavyko atstatyti bažnyčią, kleboniją, atkurti jiems dvasią kaip vėliau ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmams Vilniuje.
Vaciui Bagdonavičiui E. Barauskienė pasirodė besanti svarbaus žanro – intuityviosios beletristikos – rašytoja: jos kūryba visada turi pagrindą, nesikerta su moksliniais faktais.
Autorė padėkojo knygos rėmėjams ir liuteronų parapijai. Paskata kurti istorinį romaną apie K. Donelaitį buvo savęs įtikinimas, jog to reikia. Jei Ieva Simonaitytė neparašė, reikia rašyti. O rašyti nebuvę sunku, nes medžiagos – kalnai. Kas svarbu apie tokį žmogų? Laikas (o laikas buvo po maro), veiksmo vieta, lietuvių kalbos būsena XVIII amžiuje. K. Donelaitis nenukrito tuščioje vietoje: turėjo draugų, kaimynų, terpę savo veiklai – 1706 m. Mykolas Merlinas Karaliaučiuje parašė lietuvių kunigams veikalą „Pagrindinis lietuvių kalbos principas“.
Knygos „Tolminkiemio sodininkas“ pavadinimas sugalvotas akademiko Domo Kauno. Rašytojai sodas svarbus akiavimo prasme – uoliai, kaip sodininkas K. Donelaitis, skiepijo didaktiką į žmogų, į savo parapijiečius. Kalbėdama apie tolimesnius kūrybos planus, Edita norėtų rašyti esiukus, t. y. mažučius esė, nes jaučianti, jog romanai nebenukonkuruos skaitymo internete. Bet paprieštaravo prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Jos teigimu, dabar esė rašo visi, o Edita – fenomenas mūsų literatūros padangėje, kurianti dokumentinį romaną, inkrustuotą patikimomis detalėmis. Dar literatūros tyrinėtoja Dainora atkreipė dėmesį į sodų semantiką: XVIII a. tai buvo amžinojo gyvenimo, rojaus simbolis žemėje. Žinia, K. Donelaičio „Metai“ nebuvo išleisti jam gyvam esant, tad jis tikėjo, jog po savęs paliks sodą, medžius – pasitikėjo gamta, visata, aplinka.
Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis maloniai klausėsi kalbų ir dėkojo rašytojai E. Barauskienei už sukurtą ryšį tarp akademikų ir žmonių.
Tad visiems, skaitysiantiems „Tolminkiemio sodininką“, didelio skaitymo malonumo ir naudos sielai!
- Atvelykio sekmadienį „Liuteronų namų“ salėje dalyvavo knygos „Tolminkiemio sodininkas“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2014) autorė Edita Barauskienė, knygos redaktorė Danguolė Šakavičiūtė, K. Donelaičio memorialo Tolminkiemyje ir Lazdynėliuose kūrėjas dr. Napalys Kitkauskas, Mažosios Lietuvos kultūros tyrėjas Vacys Bagdonavičius, Vilniaus universiteto Senato pirmininkė prof. Dainora Pociūtė-Abukevičienė. Renginį vedė Vytautas Gocentas. Baritonas Danielius Sadauskas padainavo kompozitorės Jūratės Baltramiejūnaitės vokalinių ciklų „Metų laikai“ ir „Kelionė į Tolminkiemį“ fragmentus, Augustas (violončelė) ir Benas (smuikas) Gocentai pagrojo J. S. Bacho invencijas.
