Prieš Užgavėnes Priekulė kvepėjo šiupiniu
Šiupinio virimo čėsnio Priekulėje nenuslopino sinoptikų prognozuota vėtra. Su Priekulės mažosios kultūros sostinės dienomis užgimusi šventė šurmuliuoja kasmet – ir praėjusį savaitgalį. „Klaipėdos krašte Užgavėnių nebuvo – šišioniškiai šiupinio vakarus rengė, todėl ir atgaivinome šią tradiciją“, – dėstė Priekulės kultūros centro renginių organizatorė Ernesta Zolotova.
„Tradicija prigijo – žmonės teiravosi, ar šiemet bus verdamas šiupinys“, – kalbėjo E. Zolotova, besisukinėjanti prie kunkuliuojančio puodo Turgaus aikštėje, šalia Kultūros centro. Ernsto Vicherto teatro režisierius Donatas Savickis irgi stebėjo jį – šį kartą dėliojo šiupinio virimo scenarijų, o Šiupinio virimo čėsnis – visos Priekulės kultūros centro komandos kūryba. Renginio vedėjos – folkloro ansamblio „Vėlingis“ vadovė Rūta Vildžiūnienė ir renginių organizatorė Virgina Asnauskienė stengėsi žiūrovus uždegti pavasariška nuotaika. Pastaroji kiekvienam sutiktam šišioniškių šnekta linkėjo sulaukti pavasario, gero derliaus ir visokeriopos sėkmės.
Tačiau šiemet Turgaus aikštėje, kurioje įprastai šurmuliuodavo Šiupinio virimo čėsnio dalyviai, persirengėliai, žiūrovai, buvo tuščia. „Ruošėmės virti, vaišintis, linksmintis čia, bet, sinoptikams pranešus apie vėtrą, pakeitėme renginio vietą“, – pastebėjo D. Savickis.
Į bendruomenės šventę susirinkę ištikimiausi miestelėnai ir svečiai buvo pakviesti į kultūros centro salę. Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė džiaugėsi šia erdve ir tuo, kad šventė įvyko – susitelkė bendruomenės, atvyko svečių.
Turgaus aikštėje, nepaisydami vėjo ir lietaus, tradiciškai lauželius kūreno ir šiupinį kliukino ne tik E. Vicherto teatras, folkloro ansamblis „Vėlingis“, bet ir Gropiškių kaimo bendruomenė. „Mūsų bus skaniausias, su dūmo kvapeliu ir skoniu, su šviežia mėsyte“, – apetitą žadino Dovilė Kupšytė-Ciukšė, atgyjančios, gausėjančios bendruomenės narė.
Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos „Carito“ savanoriai, ankstesniais metais kepdavę čirvinius blynus, šiemet virė šiupinį, kurio recepto neatskleidė.
Šventės dalyvius vaišinti šiupiniu iš anksto buvo pasiruošusios dar dvi bendruomenės – Priekulės ir „Priekulės ainiai“ valgytojų laukė salėje. Susirinkusiuosius linksmino kaimiškos muzikos ansamblis „Jonis“ iš Šiaulių, „Vėlingis“ dainavo ir kvietė žiūrovus į ratelį, juos šokdino. Aplinkui sukinėjosi vienas kitas persirengėlis – pastarojo ansamblio dalyviai, E. Vicherto teatro aktoriai.
„Atrodo, kad žmonės humoro jausmo nebeturi, – šyptelėjo etninės kultūros specialistė R. Vildžiūnienė. – Užgavėnės buvo pokštai: juokiesi, vadinasi, esi gyvas. Kodėl senosios kaukės su didelėmis nosimis, didele karpa ar gumbu, keliais dantimis? Kad būtų juokinga – jeigu žmogus juokus krečia, tai gyvena – tik prieš smertį nebesišypso. Bet viskas priklauso nuo pačių žmonių – turi pasiutimo ar ne, iš viršaus jo nenuleisi, nesuvaidinsi.“ R. Vildžiūnienė priminė, jog Žemaitijoje kaukės būdavo su karūna viršūnėje. „Anas pasaulis buvo suvokiamas kaip šviesus, doras: išėjus iš tos ašarų pakalnės turėjo būti gerai“, – sakė ji. Anot pašnekovės, dabar viskas keičiasi, net orai: žiemos beveik nebebūna, sniego irgi. „Simboliškai deginama Morė, kad išeitų žiema, ateitų pavasaris, nutirptų laukai. O dabar negali net nuvirsti, voliotis, nes purvynė, o ne sniegas. Nebėra galimybių šposyti, juokauti“, – rimtai dėstė R. Vildžiūnienė.
Sakoma, kad per Užgavėnes reikia sočiai, riebiai prisivalgyti: Žemaitijoje – blynų, Klaipėdos krašte – šiupinio. „Matau, kad žiūrovai ragauja komandų su meile išvirtą, vienas už kitą skanesnį šiupinį, šypsosi – pilnais pilvais ir geros nuotaikos grįš namo. Vadinasi, šventė pavyko“, – šypsojosi E. Zolotova.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
