Prof. dr. Juozas Žilys: Konstituciją įgyvendina žmonės. Šios veiklos išmintingumas ir toliaregiškumas iš esmės ir lemia Konstitucijoje postuluojamų idėjų tvarumą
Pirmojo Konstitucinio Teismo pirmininko, vieno iš 1992 m. Konstitucijos rengėjų, prof. dr. Juozo Žilio pranešimas „1992 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Istorinės politinės jungtys ir bendrieji dėsniai“, perskaitytas Lietuvos Valstybės Konstitucijos 100-mečio ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30-mečio minėjime:
Žvelgiant į Lietuvos konstitucionalizmo praeities ir dabarties vyksmą akivaizdu, kad buvusius ir esamus konstitucinius reiškinius ne formaliai, bet iš esmės sieja nenutrūkstančios politinės, kultūrinės, teisinės gijos.
Lietuvos valstybės politinėje, teisinėje genetikoje fundamentalusis pradmuo – 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas, kuriuo Lietuvos Taryba, „kaip vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamasi pripažintąja tautų apsisprendimo teise“, „vienu balsu“ paskelbė: 1) atstatoma nepriklausoma demokratiniais pamatais sutvarkyta Lietuvos valstybė, kurios sostinė – Vilnius; 2) ši valstybė atskiriama nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Aktas buvo, yra ir visada bus ta neįveikiama pilimi, kuri visose situacijose saugos Nepriklausomybę ir laisvę.
Vasario 16 d. Akto dvasia vadovautasi rengiant ir priimant Lietuvos Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliuciją, kurioje Steigiamasis Seimas, „reikšdamas Lietuvos žmonių valią, proklamuoja esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėmsienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėm“. Ir šis dokumentas buvo priimtas „vienu balsu“.
1920 m. birželio 10 d. Laikinoji Lietuvos Valstybės Konstitucija, kurią „apsvarstė ir priėmė“ Steigiamasis Seimas pradedama tokiomis nuostatomis: „1 § Lietuvos Valstybė yra demokratinė respublika. 2 § Steigiamasis Seimas yra suvereninės Lietuvos galios reiškėjas“.
1990 m. kovo 11 d. vadovautasi šiais dokumentais, akcentuotas valstybingumo tęstinumas, praeities ir dabarties politinės, teisinės jungtys. Aukščiausiosios Tarybos Akte „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“ pareikšta: „Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir yra Lietuvos Valstybės konstitucinis pamatas“.
Deklaracijoje „Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų įgaliojimų“ konstatuota: „Lietuvių tautos apsisprendimu 1918 m. vasario 16 d. atstatytoji nepriklausoma Lietuvos valstybė, įtvirtinusi save 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija ir 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucija, tapo pasaulio tautų bendrijos pilnateise nare ir iki 1940 m. birželio 14 d. reiškė tautos suvereninę galią, per Lietuvos valstybės suverenines institucijas“.
***
1922 m. Konstitucija buvo atspindys karo nualintoje Europoje kilusio demokratinių konstitucinių idėjų srauto, formavusio konstitucinės demokratijos tradiciją ir jos raiškos pragmatiškąsias formas. Pagrindinės konstitucinės vertybės suformuluotos jos preambulėje, kurioje postuluojama: „Lietuvos Tauta (…) norėdama nutiesti tvirtus demokratingus jos nepriklausomam gyvenimui pagrindus, sudaryti sąlygas teisingumui ir teisėtumui tarpti, ir patikrinti visų piliečių lygybę, laisvę ir gerovę, o žmonių darbui ir dorai tinkamą Valstybės globą, per savo įgaliotus atstovus, susirinkusius į Steigiamąjį Seimą, 1922 metų rugpjūčio 1 dieną priėmė šią Lietuvos Valstybės Konstituciją“.
1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija buvo rengiama remiantis ne tik konstituciniu paveldu, bet ir Europos, kitų pasaulio kraštų konstitucinės raidos patirtimi. Konstitucijoje radosi akcentai, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, kad kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija ir pan. Tartum aidu atsiliepiant į 1922 m. Konstitucijos preambulės žodžius pareikšta, kad lietuvių tauta prieš daugelį amžių sukūrė Lietuvos valstybę, jos teisinius pamatus grindė Lietuvos Statutais ir Lietuvos Respublikos Konstitucijomis.
Vertinant 1922 m. ir 1992 m. konstitucijų turinį atsiskleidžia prioritetai, kuriais vadovavosi konstitucijų rengėjai ir leidėjai.
Štai 1992 m. Konstitucijoje visapusiškiau formuluojamos suvereniteto garantijos: 1) niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių; 2) Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką; 3) valdžios galias riboja Konstitucija; 4) valdžios įstaigos tarnauja žmonėms; 5) valstybinės valdžios ar jos institucijos užgrobimas smurtu laikomi antikonstituciniais veiksmais, yra neteisėti ir negalioja.
Šaltiniuose, atskleidžiančiuose 1922 m. Konstitucijos rengimo ir priėmimo peripetijas, matome, kokie politiniai konfliktai Steigiamajame Seime kilo diskutuojant apie pagrindines konstitucinio reguliavimo aktualijas. Jau tada aktualizuotas konstitucinės kontrolės steigimas. Polemizuota apie tai, kad konstitucijoje reikėtų nustatyti konkrečią teisinę tvarką, kuri užtikrintų įstatymų konstitucingumo principo realizavimą.
Štai 1922 m. kovo 8 d. Steigiamojo Seimo posėdžio stenogramų nuotrupos: Referentas Antanas Tumėnas, argumentuodamas įstatymų konstitucingumo dėsnio įtvirtinimo būtinumą, aiškino, kad tuo siekiama išvengti tokios padėties, kai įstatymai gali panaikinti pačią Konstituciją. Steigiamojo Seimo narys socialdemokratas Kazimieras Venclauskis, iš esmės pritardamas šiai idėjai, iškėlė jos įgyvendinimo ir sankcijos problemą. Jo nuomone, vien tik principo deklaravimas neužtikrina prielaidų užkirsti kelia nekonstituciniams įstatymas. Zigmas Pranas Starkus, sutikdamas, kad šis klausimas yra labai aktualus, ragino grąžinti toliau svarstyti komisijai, kuri pasiūlys teismą, galintį vertinti įstatymo konstitucingumą. K. Venclauskis vėl atkakliai reikalavo sukurti konkrečias konstitucines procedūras šiam reikalui spręsti: „Aš sakau aiškiai, kad turi būti sudarytas organas, ta tvarka, kuri turi išspręsti tuos klausimus, koks organas turi būti? Mano išmanymu, turi būti teismas“. Krikščionių demokratų atstovas Vytautas Bičiūnas buvo įsitikinęs, kad šią problemą išspręs „pats gyvenimas“: „/…/ jeigu eisime ir ieškosime kontrolės organo, tai čia gali būti kontrolės organas tiktai vienas, būtent tų visų įstatymų leidėjų sąžinė“.
Nors 1922 m. Konstitucijoje ir buvo paskelbta: „Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai“, tačiau šios nuostatos įgyvendinimo mechanizmas nebuvo numatytas. Ši idėja visa apimtimi įgyvendinta 1992 m. Konstitucijoje.
***
Rengiant 1922 m. Konstitucijos projektą be visų kitų aktualijų, pvz. – dėl dviejų rūmų parlamento tikslingumo, buvo Respublikos Prezidento klausimas. Tautos pažangos ir kitos dešiniosios politinės orientacijos partijos, atitinkamos frakcijos Steigiamajame Seime buvo įsitikinusios: valstybės mechanizmo organiškąja dalimi turėtų būti Respublikos Prezidentas, kuris sudarytų vyriausybę, vykdytų kitas valstybės išorės ir vidaus funkcijas.
Kairiųjų partijų koalicija laikėsi priešingos pozicijos, kad tradicines prezidentines funkcijas reikėtų perduoti Seimo pirmininkui. Beje, jau tada ir viena ir kita pozicija buvo populiari, kiekvieną iš jų rėmė ženkli žmonių dalis.
Taip atsitiko ir Lietuvoje, kai atkūrus Nepriklausomybę vyko visa apimantys konstituciniai debatai. Beje, 1992 metais konstitucinių diskusijų įkarštyje taip pat Aukščiausiosios Tarybos frakcijos siūlė ir buvo parengusios konkrečius projektus ženkliai išplėsti Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko įgaliojimus.
***
1922 metais Steigiamajame Seime nerandant kompromisų dėl svarbiausių konstitucinių nuostatų atsitiko taip, kad 1922 m. rugpjūčio 1 d. iš 112 Steigiamojo Seimo narių už Konstituciją balsavo tik 59, ir kurių daugumą sudarė krikščionių demokratų bloko žmonės.
1992 m. Konstitucija taip pat buvo kuriama politinių konstitucinių idėjų sandūrose ir nuolat tvyrant grėsmei likti be naujos nuolatinės Konstitucijos. Viena kertinių problemų ir vėl buvo Respublikos Prezidento statusas. Tiesa, Aukščiausiojoje Taryboje nebebuvo pasiūlymų iš viso atsisakyti šio konstitucinio instituto, tačiau visapusiškai diskutuota dėl prezidento teisinių galių ir, sakykim, – negalių. Sprendžiant, ar pritarti Konstitucijos projektui, kuris gimė kompromisų pasekmėje, už tai balsavo 98 deputatai, 2 balsavo prieš, 6 susilaikė.
Atsižvelgiant į visuotinę opiniją, kad Konstitucija turi būti priimama referendume, 1992 m. spalio 13 d. Aukščiausioji Taryba priėmė specialų referendumo, kuriame bus sprendžiamas Konstitucijos klausimas, įstatymą. Tada ir buvo nustatyta, kad „Konstitucija laikoma priimta, jei referendume jai pritarė daugiau kaip pusė visų Lietuvos Respublikos piliečių, turinčių rinkimų teisę“. Priimdama būtent tokią nuostatą Aukščiausioji Taryba akivaizdžiai rizikavo, nes referendumo kartelė buvo iškelta labai aukštai.
Kitą vertus, pasitikėjimą būtent tokia griežta teisine nuostata teikė 1991 m. vasario 9-osios Lietuvos gyventojų apklausos (plebiscito) rezultatai. Tada apklausoje dalyvavo 84,43 proc. visų rinkėjų, o už konstitucinį teiginį „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“ pasisakė 90,40 proc. dalyvavusių balsavime piliečių.
Nuogąstavimai dėl konstitucinio referendumo sėkmės nepasitvirtino: spalio 25 d. vykusiame referendume dalyvavo 75,26 proc. visų rinkėjų. Konstitucijai pritarė 75,42 proc. piliečių, kurie balsavo, o tai sudarė 56,75 proc. bendro rinkėjų skaičiaus. Tai buvo įspūdingas istorinis faktas, bylojantis apie Tautos pasiryžimą sukurti tvirtus demokratinius pagrindus tolesnei valstybingumo raidai, kurie taptų ilgalaike visuomenės ir valstybės plėtros programa.
***
Žvelgiant į Respublikos konstitucinę raidą, t. y. minėdami 1922 m. Lietuvos Valstybės Konstitucijos šimtmetį ir 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos trisdešimtmetį, reikėtų paminėti 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaraciją, kuri 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymu pripažinta Lietuvos valstybės teisės aktu.
Šiuo dokumentu, gimusiu dramatiškoje ginkluoto pasipriešinimo aplinkoje ir partizanų vadovybės valia, buvo projektuojama ir būsimoji išlaisvintos Lietuvos konstitucinė sandara, jos dėsniai:
– valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika;
– suvereninė Lietuvos valdžia priklauso tautai;
– Lietuvos valdymas vykdomas per laisvais, demokratiniais, visuotiniais, lygiais, slaptais rinkimais išrinktą Seimą ir sudarytą Vyriausybę.
Be visų kitų pozicijų Deklaracijoje paskelbta: „Lietuvos valstybės atstatymas, ligi Seimo buvo priimta ir paskelbta žmogaus laisvės ir demokratijos siekimus atitinkanti valstybės Konstitucija, vykdomas pagal šioje Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią“.
***
Paminėtini bent keli fragmentai, kurie byloja apie lietuvių išeivijoje netrukus po Antrojo pasaulinio karo brandintą būsimosios Lietuvos konstitucinės raidos viziją.
1948 m. sausio 24–25 d. mažame Vokietijos BadKanštato miestelyje, greta Štutgarto, vyko Lietuvių Fronto suvažiavimas, į kurį susibūrė jaunoji lietuvių intelektualų karta, dar iki karo brandinusi Lietuvos valstybingumo tobulinimo planus. Paminėsime bent keletą tada rengto programinio dokumento fragmentų:
– „Lietuvos valstybės suverenumas priklauso tautai. Ji vienintelė turi teisę apspręsti Lietuvos valstybės formą ir rinkimų keliu nurodyti žmones, gaunančius jos mandatą suverenumui ir atstovauti ir įgyvendinti. Konkretūs tautos suverenumo reiškėjai Lietuvos valstybėje yra Seimas, prezidentas ir teismas“;
– „Visos trys valdžios galios turėtų betarpiai kilti iš tautos, kad juo mažiau viena būtų palenkta bet kuriai kitai. Valdžios galių nepriklausomumas viena nuo kitos ir jų tiesioginis kilimas iš tautos yra valstybės klestėjimo ir stiprumo laidas“.
Šios ir kitos idėjos, dėl kurių nuolatos buvo diskutuojama emigracijos organizacijose buvo artimos 1922 m. Konstitucijos dvasiai ir konkrečioms jos vertybėms.
Beje, 1948 metais, kai vyko Lietuvių Fronto suvažiavimas, perkeltųjų lietuvių stovykloje Vokietijoje, gimė pirmasis pokarinis Lietuvos Valstybės Konstitucijos projektas. Jį kūrė Vincas Mašalaitis. Jis iki okupacijos dirbo Lietuvos vyriausybės kanceliarijoje: Ministrų kabinete ėjo kabineto vedėjo, kanceliarijos vadovo ir generalinio sekretoriaus pareigas, buvo visapusiškai aktyvus visuomeninėje veikloje.
***
Minint 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucijos šimtmetį ir 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucijos trisdešimtmetį reikėtų pasakyti ir tai, kad Europos ir kitų pasaulio kraštų konstitucinėje raidoje konstitucijos iš esmės buvo ir yra ne tik aštrių politinių, ideologinių kovų rezultatas, bet ir byloja apie vienu metu pasiektą santarvę, kompromisus, kurie ir nulėmė jų gimtį. Tuo, kad konstitucijai buvo pritarta, tartum skelbiama, kad pasiekta taika, nebebus atgaivinamos iki tol vykusios politinės kovos, aistros, liepsnojusios tada, kai buvo siekiama laisvės, demokratijos, teisingumo.
Aišku ir tai, kad Konstitucija savaime nėra visagalė. Nors ji yra visa apimanti visuomenės ir valstybės raidos programa ir ateities projektas, tačiau ją įgyvendina žmonės, t. y. politikai, valstybės institucijos ir nevyriausybinės organizacijos. Šios veiklos išmintingumas ir toliaregiškumas iš esmės ir lemia Konstitucijoje postuluojamų idėjų tvarumą.
