Refleksas
HUMORESKA
Antanas sėdėjo ant suoliuko ir stebėjo, kas vyksta priešais plytinčioje pievoje. Joje – daug vaikų ir suaugusiųjų, atsivedusių čia keturkojus draugus. Vieni ramiai vedžioja savo šunelius, kiti žaidžia su jais, treti dresuoja. Girdisi įvairios komandos: „greta“, „gulėt“, „sėdėt“, mėtomos lazdos. Antanas irgi įsijautė. Žiūri – pro šalį, liežuvį pakabinęs, jaunystės laikų draugelis skuba.
– Sėdėt! – juokais šūktelėjo Antanas.
Draugelis tą pačią sekundę tik klest ant suoliuko.
– Sveikas, Petrai, kur taip leki?
– Tai tu čia, Antanai? – akimirkai susimėto Petras, bet greitai susitvardo ir mirkteli: – Atitrūkau nuo žmonos, tad bėgu „prasilakstyti“.
– Tai tu dar „kietas“, ypač tavo metuose.
– Turiu dar parako parakinėje. O ką tu čia veiki?
– Stebiu šunis ir jų šeimininkus, bandau suprasti jų tarpusavio santykius.
– Ar bijai šunų?
– Žmonos labiau.
– Bet šuo gali įkąsti.
– Šuo tik įkąs, o žmona ėda visą gyvenimą.
– Kodėl?
– Tikrai ne iš bado.
– Tai gal į svetimas dairaisi?
– Esu ištikimas kaip šuo.
– Tai bent. Ir kaip ji tave vadina?
– Belgų aviganiu.
– Dėl to, kad esi ramus kaip belgas ar dėl to, kad toks didelis?
– Dėl to, kad sunkiai dresuojamas.
– Ir nereikia bobai nusileisti, kur mūsų vyriškasis orumas. Aplamai nesuprantu, kaip tu taip pasidavei suvystomas. Kiek pamenu, jaunystėje buvai pasiutęs vyriokas. Gal tave nuo pasiutligės paskiepijo, – laido juokelius Petras, – aš tai savajai iškart pasakiau, kas namuos šeimininkas…
– Prie kojos! – šaižiu moterišku balsu ištarta komanda nutraukė draugelio panegiriką.
Petras krūptelėjo, ausis pastatė ir sustingo.
– Kas atsitiko? – juokiasi Antanas. – Atrodai kaip komisaras Reksas.
– Nieko baisaus, – susigėdęs Petras panarina galvą, – suveikė refleksas.
Algimantas VAŠKYS
