Reikia apynasrio. Reikia.
„Visą Lietuvą į teismą paduoti, ble…“ – užsiveriant prekybos centro durims jau eidamas į automobilių stovėjimo aikštelę garsiai skeryčiojasi jaunas, stambus vyras, o už jo nugaros paklusniai tipena žmona su mažamečiais vaikais. Lendame ir mes į savo mašinas galvas nunarinę – baisu pažvelgti net to pikto žmogaus pusėn. Sudraudęs, priminęs vaikų teises, nuo tokio keikūno, kaip sakoma, gali gauti į galvą ir Žolinės dieną. Net šventą dieną, nes tokiems gi nieko švento nėra.
Nežinau, kodėl padariau išvadą, kad ten skeryčiojosi emigrantas, kuriam baisiai nepatiko kasos čekis, kurį jis vis panosėn kišo savo žmonai. Manau, kad užsienyje dirbantis lietuvis taip išreiškė savo nuomonę apie savo gimtosios šalies kainų politiką.
Kai pagalvoji be sarkazmo, tai sunku būti Lietuvos premjeru. Vos tik S. Skvernelis žioptelėjo neleisiąs kai kuriems verslininkams prisidengti esą blogu javų derliumi ir taip užsukti kainų karuselę, tuoj pakilo audra besipiktinančiųjų verslo žlugdymu, prognozuojančiųjų, kad verslas kraustysis svetur, o investicijos sustosiančios. Klaikuma, ne kitaip.
Mat premjeras savo feisbuko paskyroje atkreipė dėmesį, kad pastarosiomis dienomis tenka girdėti kai kurių verslo atstovų perspėjimus dėl galimo maisto drastiško produktų kainų augimo. Esą brangs miltai, duona, mėsa, paukštiena, kiaušiniai. Esą to priežastis – brangstančios žaliavos, grūdai ir kt. Net premjeras stebisi ir jam norisi paklausti: o kodėl tuomet, kai žaliavų kainos pasiekia žemumas, jūs ne tik kad nekalbate, bet net nepagalvojate apie produkto kainos mažinimą? Ir kodėl, pvz., nematome jokio drastiško pieno produktų kainų mažėjimo, nors pieno gamintojams mokama tikrai juokinga kaina už žaliavą? Gaila, kad dalis verslo atstovų Lietuvoje padidėjusius kaštus vis dar linkę permesti ant vartotojų pečių. Amortizuoti visais kitais įmanomais būdais – tik ne savo pelno sąskaita. Gaila, kad pelnui augant irgi ne kiekvienas linkęs juo dalintis su savo darbuotojais. Tokius pasvarstymus išsakęs S. Skvernelis, žinoma, nesulaukė plojimų, ypač perdirbėjų, kurie pirmieji prabilo apie galimai didelį kainų šuolį dėl sausros padarinių. Tačiau paradoksas: patys grūdų augintojai įsitikinę, kad maisto produktų šuolis būsiąs dirbtinis. Jų nuomone, perdirbėjams tai tik proga papildomai uždirbti, nes grūdai netgi duonos savikainoje sudaro palyginti nedidelę dalį. Žiniasklaidoje skelbiama, kad kilogramui populiarios viso grūdo dalių skrudinamosios duonos pagaminti reikia iki (priklausomai nuo technologijos) 700 g miltų arba 0,8 kg grūdų. Jų kaina kepaliuke ne pačios brangiausios duonos tesudaro 7 proc. Dėl to, kad grūdai pabrango 20 proc., duona negali pabrangti daugiau nei 3 euro centais. Tai gal ir kai kurie stambieji verslininkai, kurių rankose maisto perdirbimo pramonė, būkite sąžiningesni, mažiau sprinkite pelnais, kuriuos suneša ne aitvarai, o eiliniai Lietuvos vartotojai, jau tikrai sulinkę nuo aukštų kainų naštos?
Negana to, pasirodo, kad lietuviai, palyginti su kitų ES valstybių gyventojais, gaudami triskart mažesnį nei ES vidutinį atlyginimą, brangiau moka ne tik už maisto prekes, bet, pavyzdžiui, avalynę ar drabužius. Tai rodo neseniai paskelbto tyrimo duomenys. Premjeras prekybininkams užmynė ant dar vienos nuospaudos: priminė, kad Seime pateiktas siūlymas prekybos tinklų koncentracijai mažinti. Tad gali būti, kad jų darbo laikas sekmadieniais, per šventes bus ribojamas. Lietuvos prekybos įmonių asociacija netrukus paskaičiavo, kad dėl tokio apribojimo prekybos sektorius esą negautų apie 1 mln. Eur pajamų per dieną. O ar paskaičiuota, kaip atsigautų smulkieji prekybininkai, kaip vėl suklestėtų mažosios parduotuvės, kurios pastaruoju metu Gargžduose viena po kitos užveria duris? O ar paskaičiuota, kaip pagerėtų pirkėjų aptarnavimo kokybė, nes apribojus jų darbo valandas reiktų jau ir didiesiems prekybos centrams pasirūpinti išlaikyti jų srautus. Ne taip kaip dabar: štai viename prekybos centre Gargžduose nuolat ilgos eilės, nes dirba vos dvi trys kasos (neinvestuojama į didesnį darbuotojų skaičių) – ir tai per pietmetį arba net pavakare, kai žmonės grįžta iš darbo ir reikia apsipirkti. Kam prekybos centrui sukti galvą – jis geroje vietoje, tad žmonės vis tiek būriais plūsta ir vargsta eilėse.
Daugelyje Europos šalių darbo laiko ribojimo apynasris didiesiems prekybininkams jau seniai uždėtas. Ir dėl to Lietuvoje išloštų ir smulkusis verslas, ir vartotojai: pirmieji turėtų galimybę šiek tiek daugiau užsidirbti, o mes, pirkėjai, užuot šlifavę prekybos centrų tarpueilius, pagaliau prisimintume, kad šventadienį reikia švęsti.
