Reitingų švytuoklėse
Kaip žiedlapius išblaško pavasarinio vėjo gūsis, taip ir rinkėjų palankumą partijoms artėjant rinkimams gali išblaškyti vienas kitas neapdairus kokio partiečio poelgis ar ne vietoje ir ne laiku pasakytas žodis.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų agentūros „Spinter tyrimai“ bei „Vilmorus“ apklausos pastaruoju metu fiksuoja išklibusius dviejų didžiųjų partijų – socialdemokratų ir konservatorių – reitingus. Balandžio mėnesio trečiosios savaitės duomenimis, truputį kilstelėjo Liberalų sąjūdžio pozicijos, ūgtelėjo Darbo partijos, šiek tiek smuktelėjo „Tvarka ir teisingumas“, gana stipriai paaugo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos populiarumas. Susidomėjimas pastaraisiais tik patvirtina taisyklę, kad nusivylusieji Lietuvos rinkėjai mėgsta ieškoti paguodos naujai galvas keliančiose partijose.
Tradiciškai prieš rinkimus daugiau palankumo gauna opozicinės partijos, kurios aštriai kritikuoja valdančiuosius. Tačiau pastaraisiais mėnesiais palankumo ženklus rinkti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai sekasi ne taip gerai, kaip norėtųsi. Jaunasis konservatorių lyderis G. Landsbergis gana negailestingai plakamas ir oponentų, ir savosios partijos kolegų. Jis jau senokai užkliūva dėl pažado tik liepos mėnesį atsisakyti Europos Parlamento nario mandato. Ne tik rinkėjai, bet ir dalis partiečių įžvelgia, jog partijos pirmininkui pirmoje eilėje yra jo paties gerovė. Juk EP narystė jam užtikrina nepalyginamai geresnes pajamas nei jas turėtų savo šalyje. Tad kuo greičiau jis atsisakytų Europos parlamentaro mandato, tuo labiau kiltų pasitikėjimas, kad pirmininkui labiausiai rūpi Lietuvos reikalai. Dabar kyla visokios dvejonės ir abejonės. Ar tai daro įtaką reitingams? Matyt, jei jie prastėja.
Nežinau, ar realiai mąstantiems žmonėms gali realiai atrodyti kai kurie Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos rinkimų programos postulatai. Mat žadama sukurti 147 tūkst. naujų darbo vietų, vidutinę algą iki mokesčių padidinti iki 1 250 eurų, o vidutinę senatvės pensiją – iki 400 eurų. Kas galėtų nepritarti tokiai gerovei? Bet tokie pažadai jau kažkur girdėti? Taigi „darbiečiai“ mums piešė rožinį gyvenimą, o paskui pasiteisino, kad neištesėjo dėl to, kad kitos partijos esą jų iki galo nepalaikė. Ir toks pasiteisinimas mums ne kartą girdėtas ir iš atskirų parlamentarų: vienas nieko negaliu padaryti! Tai visada maga sarkastiškai atšauti tokiam kandidatui, kam tada eini į Seimą? Kam taip aukojiesi dėl mūsų?
Nors socialdemokratai tebėra populiariausi, bet jų reitingai į viršų pastaruoju metu irgi nebekyla. Nieko gi nuostabaus, kad kam klius, kam neklius, bet valdantiesiems visada. Demokratinėje šalyje įprasta, kad valdančiosios partijos prisiima atsakomybę, o visuomenė iš jų reikalauja atogrąžos. Natūralu, kad visiems geras nebūsi, tačiau kartais atrodo, jog socialdemokratai patys sau banano žievę po kojomis pasimeta. Kad slysteltų ir apsivožtų. Galima visuomenei aiškinti, kad Vijūnėlės dvaro skandalas išpūstas, kad atitinkamos jėgos nori sumenkinti partijos lyderius, kad žurnalistai pasamdyti loti be reikalo. Tačiau po kelių mėnesių tąsymosi ir tvirtinimo viešumoje, kad viskas yra tvarkoje ir niekas nepažeista, šį pirmadienį Vyriausybės posėdyje visgi atšauktas net teisėsaugos dėmesio sulaukęs nutarimas, kuriuo panaikintos kurortų apsaugos zonos. Tai visgi abejonės dėl to nutarimo nebuvo be pagrindo?
Ar nepakiša kojos partijos reitingams ir pernelyg neįžvalgus Kauno rajono mero socialdemokrato sprendimas uždrausti organizuoti bendruomenių susitikimus su dabar itin populiariu apžvalgininku A. Tapinu? Apie tokį akibrokštą pilietiškai nusiteikęs žurnalistas ketvirtadienį pranešė savo feisbuko paskyroje ir sulaukė keturių tūkstančių teigiamų paspaudimų. Dabar meras dievažijasi nieko nedraudęs. Pernelyg neapdairu tikėtis, kad didžiulį palaikymą turintis, kritiškai nusiteikęs A. Tapinas nuleis rankas: jis pažadėjo, kad uždraudus susitikimą uždaroje salėje, surengs tikrą festivalį atvirame lauke. Ir surengs, ir brūkštels tam tiesiogiai išrinktam merui, nesuvokiančiam, kad „nebeužtvenksi upės bėgimo“, per nosį. O tuo pačiu, ko gero, ir per LSDP reitingus.
Rinkėjų palankumo siekiančios partijos pirmiausia turi pasišluoti savo kieme. Nors akis graužia, tačiau švariai nušveisti svarbiausią demokratijos vertybę – viešumą. Vertingiau pripažinti savo nepasiteisinusius veiksmus, paklydimus, nei į viešumoje pareikštą kritiką atsiginti panegirikomis ar kerštingais draudimais.
Žmonės tam tikrais momentais gal ir patyli dantis sukandę – populiariausios partijos tuo užsiliūliuoja. Tačiau gali būti, kad rinkėjai prie balsadėžių pratrūks. Ir vėl ieškosim kaltininkų, kad ne taip nubalsavo?
