Rinkimų didaktika
Ne tik pavasaris kelia galvą. Pretendentai į Lietuvos Respublikos Seimą jau kedenasi plunksnas ir suka minčių lizdus mūsų galvose. Susitikimais, kalbomis, publikacijomis jie gali veikti mūsų nusistatymus. Tačiau šiukštu ne materialiomis dovanomis.
Šioje Seimo rinkimų kampanijoje pirmąkart įstatymu suduota per nagus tiek kandidatams, tiek rinkėjams. Sunku su tuo apsiprasti bus abiem pusėms. Politikai visada turėjo galimybę gundyti žmones nors ir menkomis, bet visgi maloniomis smulkmenėlėmis. Rinkėjai, gavę kokį rašiklį, kalendoriuką, atšvaitą ar bent jau angeliuko sparną, irgi lengviau pasirinkdavo, už ką balsuoti. Juk pripažinkime, kad materialinis matas mūsuose užgožia vertybinį. Tūlas rinkėjas mąsto supaprastintu būdu: visi politikai vagys, pažadukai, bet anas tik kalbėjo ir nieko nedavė, o šitas vaikus net saldainiais pavaišino. Tai už šitą ir balsuosiu, nes jis kad ir tiek, bet vis tiek davė!
Tačiau iš parlamentarų reikėtų laukti ne duoklės, o jų darbų kokybės įstatymų leidyboje ir pilietinės brandos, kad rezultatas tikrai pasiektų rinkėją. Tai būtų tas tikrasis ryšys tarp rinkėjo ir politiko. Tikrasis šviesos šaltinis, o ne tik tušinukas ar saldainis prisiminimui.
JAV psichiatrai pateikė kriterijus, kuriais galima įvertinti politiko pasirengimą tinkamai dirbti. Gal gi verta tuos kriterijus paanalizuoti ruošiantis rinkimams ir mąstant, kokį pretendentą pasirinkti? Taigi, kandidatuojantis politikas, lyderis turėtų gebėti išlikti teisingas, būti charizmatiška asmenybė. Kokios tos charizmatinės savybės? Tai vizijos turėjimas, gebėjimas ją pristatyti ir sudominti kitus, optimizmas, puikūs bendravimo įgūdžiai, suformuota vertybių sistema ir ištikimybė jai, gebėjimas ir drąsa priimti teisingą sprendimą. Geras lyderis (o politikas privalo būti lyderis) dar turi mokėti parodyti iniciatyvą – suvokti problemą ir surasti jos sprendimą. Be to, asmeninėmis savybėmis kelti pasitikėjimą (o dabar gi toleruojame vienaip šnekančius, kitaip darančius). Ne paskutinėje vietoje ir politiko taktas – sugebėjimas girdėti ir suprasti kitą, humoro jausmas – gebėjimas pakelti ūpą sunkiu momentu. Be to, politikui svarbiausia nepamiršti nuolankumo jausmo – nepamiršti, kad esi ne Dievas, o tik komandos narys – lyderis.
Senoji Lietuvos inteligentų karta prisimena, kad Smetonos laikais šalyje buvo vertinama garbė, išsilavinimas, erudicija, ištikimybė, dora, tikėjimas Dievą ir pagarba jo mokslui. Mūsų kraštiečio prof. kun. A. Narbekovo nuomone, tuomet būtent tikėjimas Dievą buvo gyvenimo būdas, įnešęs į visuomenę daug darnos ir palikęs garbingus bei šviesius prisiminimus apie tą laikotarpį. Savižudybių tuo metu irgi nebuvo skaičiuojama tūkstančiais. Visuomenėje vyravo optimizmas ir tikėjimas savo valstybės ateitimi. Kodėl dabar esame nosis nukabinę, nors ekonomiškai gyvename žymiai geriau nei prieškario Lietuvoje? Tikriausiai, be kitų objektyvių priežasčių, tai lemia mūsų pačių pilietinis neišprusimas, mūsų pačių nuleista vertybių kartelė ne tik sau, bet ir politikams, kuriuos renkame.
Bet kokio rango politikams derėtų jausti pagarbą ir sau, ir kolegoms, ir rinkėjams. Tokia turėtų būti adekvati reakcija į savo statusą. Indijos dvasinis ir politinis lyderis M. K. Gandis yra mokęs, kad dalyvavimas politikoje turėtų būti nesavanaudiškas darbas, tarnystė. Tačiau atrodo, kad mūsų padangėje toks mokymas nepopuliarus. Štai praėjusioje Savivaldybės kadencijoje dalį valdančiosios Tarybos narių esą už garbės ir orumo įžeidimą Seimo narys prausė keliuose teismo posėdžiuose. Šį pavasarį vienas rajono Tarybos narys pratęs tradiciją bylinėtis aiškindamasis su kolegomis etikos sargais.
Gaila, kad kai kurie mūsų politikai pernelyg irzlūs ir įžeidūs, ilgam užantyje nešiojantys akmenį, nepakantūs kitai nuomonei, nevertinantys net profesionalių valstybės tarnautojų. Kai negalvoji, tai viskas gerai, bet kai pagalvoji, tai ar tikrai mūsų rajonas vieta, kuriame geriausia gyventi?
