Rudgalviškė ūkininkė negandoms nepasiduoda
D. Mikužytė: „Man patinka gyvulėliai. Skaudu parduoti savo užaugintas karves – sunku skirtis.“
Jaunystėje, prieš 30 metų, pradėjusi ūkininkauti rudgalviškė Daiva Mikužytė per didžiausius vargus sukūrė pieno ūkį – laiko apie 100 galvijų. Plušėdama be poilsio dienų, ne kartą apgauta ūkininkė nepraranda optimizmo, patenkinta tuo, ką jai pavyko sukurti. „Aš dirbu sau – nereikia samdytis ūkininkams ar dirbti valdišką darbą“, – dėstė ji.
Palengvino melžimo linija
Ketvirtą sezoną ūkininkės D. Mikužytės melžiamos karvės žiemoja naujame tvarte. Darbų našta palengvėjo, tačiau vienai savo ūkyje triūsiančiai moteriai tenka suktis nuo ankstyvo ryto iki vėlumos, be poilsio dienų.
Karvidėje – 32 melžiamos karvės. Melžimas palengvėjo, nes, pasinaudojusi europine parama, įsigijo melžimo liniją. Daiva džiaugėsi, kad bandoje yra pieningų karvių. Sausį supirkėjams ji pardavė daugiau nei 20 tonų pieno, o vasaros mėnesiais – po 30 t. Pernai brangiausiai mokėjo po 19 euro centų, dabar – 17, o nuo kovo – tik po 16 euro centų. Ūkininkę liūdina supirkimo kainos, tačiau ji neketina atsisakyti melžiamų karvių. Atvirkščiai – augina apie 30 telyčaičių bandai atnaujinti. Iš viso laiko 108 galvijus. Prieauglį – senoje fermoje.
Sveikdama galvojo apie gyvulius
D. Mikužytė apie ūkio likvidavimą nepagalvojo net praėjusiais metais stipriai sunegalavusi, kai teko iškentėti dvi sudėtingas šlaunikaulio operacijas. Reabilitacijos centre jėgas atgaudama moteris galvojo ne apie sveikatą, bet apie savo gyvulius, kuriuos prižiūrėjo artimieji, kaimynai. „Grįžusi su ramentais ėjau veršelių girdyti“, – prisipažino Daiva. Po ligos melžti savo karves ji pradėjusi tik šiemet.
„Per 30 ūkininkavimo metų nebuvau taip susirgusi“, – prasitarė D. Mikužytė, šį sausį sulaukusi 48-ojo gimtadienio.
Taigi ūkininkauti pradėjusi aštuoniolikos, baigusi vidurinę mokyklą. Ji džiaugdamasi rodė naują karvidę ir rūpestingai prižiūrimas karves. Neapsirikdama ūkininkė galėjo pasakyti kiekvienos vardą. „Gražuolės pienas skaniausias, – glostė savo numylėtinę Daiva. – Gracija – gražiausia.“
D. Mikužytė patenkinta, kad turi gyvenamąjį būstą, jaukų, su patogumais – turi normalias gyvenimo sąlygas. „Juk anksčiau dieną naktį praleisdavau fermoje“, – prisipažino ji.
Naujas galvosopis – traktorius
Tačiau ūkininkauti reikia ne tik noro, darbštumo, bet ir specifinių žinių. Šiomis spragomis stengiasi pasinaudoti apsukrieji.
Naujoji D. Mikužytės karvidė dar neįteisinta – nebaigti aplinkos tvarkymo darbai. „Bendrovė „VK projektas“, kurios žmonės statė šį tvartą, atsisakė pabaigti, nes iš anksto nesumokėjau pinigų. Jie gi reikalavo atlygio už nebaigtą darbą, bet aš nesutikau mokėti. Teko samdyti kitą rangovą, – pasakojo ūkininkė. – „VK projektas“ kreipėsi į teismą, ir aš sužinojau, kad mano žemė areštuota.“
D. Mikužytė prisiminė karčią patirtį, kai prieš kelerius metus statybos įmonei, žadėjusiai ir pradėjusiai statyti karvidę, atidavė daugiau nei šimtą tūkstančių litų. Vyrai dingo su paskutiniais rudens lapais, o netrukus nuvirto jų pradėta statyti siena. Per teismą ūkininkei pavyko susigrąžinti tuos pinigus. „Bet kiek išleidau advokatui“, – apgailestavo ji.
D. Mikužytė parodė naują savo galvosopį – prie karvidės stovintį naujutėlaitį galingą traktorių „Case“ su pašarų dalintuvu. Tik neįmanoma suprasti, kaip jis galėtų patekti į karvidę, kai šios durys žemesnės už techniką.
Pernai rugsėjo pabaigoje traktorius iš įmonės „Dotnuvos projektai“ atriedėjo į ūkininkės valdas pagal europinį projektą. „Man nereikia traktoriaus – aš nevairuoju ir nebesimokysiu senatvėje, – susierzinusi kalbėjo Daiva. – Turėjau sumokėti 100 tūkst. eurų, nors nenorėjau šios paramos – įsiūlė buvusi Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Klaipėdos rajono biuro vadovė Salomėja Judickienė. Prašiau paramos tik pieno linijai, o ji įpiršo traktorių su pašarų dalintuvu. Ji juk turėjo man patarti.“
Nusivylusi D. Mikužytė kalbėjo, kad beprasmiškai išmetusi sunkiai uždirbtus pinigus. „Dabar negaliu 5 metus atsisakyti ūkio, sirgti, – piktinosi ji. – Man reikia pinigų sumokėti nuomos mokestį žemės savininkams, nes iš deklaruojamų 100 hektarų tik 30 ha nuosavos. Man reikia veršidės, veršiavimosi patalpos, pagalbinio pastato su rūsiu, bet ne traktoriaus.“
D. Mikužytė svarstė, ar ji neapgauta ir parodė popiergalį, ant kurio, pasak jos, S. Judickienė buvo užrašiusi, jog turinti gauti 32 tūkst. eurų paramos, o pervedė tik 25 tūkst. „Nepasisekė iškviesti televizijos žurnalistų, kad viešai paaiškintų, kur dingo 7 tūkst. eurų“, – kalbėjo D. Mikužytė.
Ji visgi tvirtino, kad savo gyvenimu, tuo, ką sukūrė, yra patenkinta. „Aš dirbu sau – nereikia samdytis ūkininkui ar dirbti valdišką darbą. Kad tik sveikatos būtų ir mažiau suktų žmonių pasitaikytų“, – kalbėjo rudgalviškė.
Darbštumo įsikūnijimas
Buvusi konsultantė S. Judickienė pasakojo, kad D. Mikužytė europinę paramą valdoms modernizuoti gavusi supaprastinta tvarka paskutiniuoju finansavimo laikotarpiu, kad strimgalviais reikėję tvarkyti dokumentus. „Norėdami palengvinti darbą fermoje, rekomendavome mažą techniką – „Bobcatą“. Tačiau ji išsirinko galingą traktorių. Mes galime tik patarti – ūkininkas pats sprendžia, ko jam reikia. Ūkininkė tai darė skubotai“, – aiškino S. Judickienė.
Jos teigimu, D. Mikužytė paėmusi galingesnį traktorių, todėl reikėjo daugiau mokėti, todėl ji gavusi 7 tūkst. eurų mažesnę kompensaciją.
Endriejavo seniūnijos seniūnė Laimutė Šunokienė negali atsistebėti D. Mikužytės darbštumu, atsidavimu savo ūkiui. „Praėjusią vasarą dar nepasveikusi po operacijos vežėčiose žvyrkeliu dardėjo į ganyklas, – pasakojo ji. – Šitiek jėgų atidavė augindama gyvulius, juos rūpestingai prižiūrėdama. Pasistačiusi karvidę, gyvenamąjį būstą, Daiva pelnė aplinkinių pagarbą.“
