Rūpestis

Humoreska

Ona sėdėjo su Antanu virtuvėje ir šnekėjosi apie politiką.

– Ar girdėjai, kad Gedrimų karvė praeitą savaitę atsivedė tris veršiukus? Ir tokius didelius, kad jau dabar už vieną siūlo du šimtus eurų, – skelbia gerą žinią Ona.

– Negirdėjau, mano klausos aparatas buvo išvežtas remontui.

– Tai gal matei, kaip stogą susiremontavo Čeponkai? Gražu pažiūrėti, iš tolo šviečia.

– Nemačiau – tik šiandien akinius atradau.

– O kaip tau naujoji Vasiliauskų mašinikė? Atrodo žymiai šauniau negu mūsiškė.

– Nenoriu nei girdėti, nei matyti, – Antanas išsitraukia iš ausies klausos aparatą, nusiima akinius ir sudeda ant stalo. – Nebegaliu klausytis tų nesąmonių.

Ona užrašo ant lapelio: „Jiems tą mašiną užvakar pavogė“ ir pastumia Antano link.

– Tai žmonėms nelaimė, – perskaitęs lapelį, šis susikiša aparatūrą atgal. – Gaila gerų kaimynų, ypač Petro – kaip jis norėjo tos mašinėlės, tiek vargo, tiek taupė.

– Gerai, kad buvo apsidraudę, tad nuostolių nepatirs.

– Tai patys, matyt, ir pavogė, ar nežinai, kokie jie aferistai.

– Vagis jau pagavo, bet tada išaiškėjo, kad mašinoje nebuvo įjungta signalizacija, ir draudimas nebesiruošia mokėti kompensacijos.

– Kai nesiseka, tai nesiseka, – vėl apgailestauja Antanas. – Su draudimu geriau neprasidėti – žinomi sukčiai, gaila, manęs nepaklausė – būčiau perspėjęs.

– Vasiliauskų sūnus kreipėsi pagalbos į pažįstamą advokatą, ir tas pažadėjo be jokio atlygio, po draugystei iš draudimo išsireikalauti visą sumą.

– Klausyk, kiek tu mane šįvakar nervinsi, papasakok pačią pabaigą.

– Petras iš tos laimės, kad advokatas viską sutvarkys, išgėręs alaus išvažiavo pasivažinėti, padarė avariją, suplakė mašiną, dabar sumokės baudą, praras vairuotojo pažymėjimą.

– Vajetau, vargšas Petrelis, – raunasi plaukus Antanas. – Jau tokios bėdos nė didžiausiam priešui nelinkėčiau Na, tu ir pripasakojai visokių baisybių. Gerai, kad išklausiau iki galo, o tai šiąnakt būčiau nebeužmigęs.

Algimantas VAŠKYS